Sąvoka "darbuotojas" pagal sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnį

Šiame straipsnyje autorė siekia atskleisti „darbuotojo“, kaip laisvo darbuotojų judėjimo teisės subjekto, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnį (anksčiau Europos Bendrijos steigimo sutarties 39 str.), sąvoką. Šiuo tikslu yra analizuojami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nustatyti trys objektyvūs „darbuotojo“ sąvokos elementai: 1) darbinės veiklos atlikimo, 2) pavaldumo santykių, ir 3) atlygintinumo. Pažymėtina, kad nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas bandė atskirose bylose patikslinti šiuos elementus, tačiau iki šiol kyla nemažai neaiškumų, nustatant vieno arba kito elemento turinį. Siekiant nustatyti darbo veiklos atlikimo elemento turinį straipsnyje analizuojamas „efektyvios ir tikros“ minėtos veiklos reikalavimas, taip pat keliamas klausimas dėl asmenų, įdarbintų pagal specialiąsias reintegravimo į visuomenę programas bei atliekančių profesinę praktiką, pripažinimo darbuotojais. Atskleidžiant pavaldumo santykių elemento turinį iš esmės yra analizuojamas nesavarankiškai ir savarankiškai dirbančių asmenų atribojimo klausimas, išskiriant bendrovės vadovaujančiojo personalo priskyrimo (ar nepriskyrimo) Sutarties dėl Europos Sąjungos (toliau tekste – ES) veikimo 45 straipsnio taikymo sričiai problemą. Atskleidžiant atlygintinumo elemento turinį siekiama nustatyti, ar atlyginimo dydis, ypač tuomet, kai jis yra mažesnis už valstybėje nustatytą minimalų gyvenimo lygį, gali lemti darbuotojo statuso pripažinimą.

There is a number of important aspects due to which the interpretation of the definition of a ‘worker’ is relevant and problematic. Neither primary EU law that sets out the basic provision of free movement of workers, nor secondary legislation that was passed to implement Article 45, propose the definition of a ‘worker’. The interpretation of the definition of a ‘worker’ is important, as it determines the width of the application of the principle of free movement of workers that is fundamental to the EU. The Court of Justice of the EU determines three elements of the definition of a ‘worker’: (1) employment performance; (2) relationship of subordination; (3) remuneration. The content of these elements is not sufficiently elaborated and clear. The interpretation of the first element is the most problematic. Therefore, in this publication, the author analyzes the specification of ‘effective and genuine’ activities and deals with the problem of rehabilitation or reintegration activities of persons employed under special programs and of those who perform preparatory services. Through a disclosure of the contents of the second element, the author analyzes the question of the differentiation of employed and self-employed persons and the issue of the attribution of a company’s management personnel to the field of the application of Artcle 45. What regards the third element (remuneration), the author makes an attempt to determine whether the rate of pay, especially when it is below the state’s standard of living, may be crucial for the recognition of an employee’s status.