Is there a need for an extension of subsidiary protection in the European Union qualification directive?
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2010 |
Autorė konstatuoja, kad papildoma apsauga pagal direktyvą turėtų būti sustiprinta ir tiems asmenims, kurie negali būti išsiunčiami remiantis absoliučiomis valstybių pareigomis pagal tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintą asmens negrąžinimo principą; tais atvejais, kai išsiunčiant būtų pažeista teisė į pagarbą šeimos gyvenimui arba nepilnamečio interesai, kai tai neįmanoma užtikrinti asmens kilmės valstybėje; išimtinais atvejais, kai asmeniui nesuteikiama sveikatos apsauga ir tai gali sukelti mirtinas pasekmes;kai asmenys priversti individualiai (ne masinio srauto atveju) išvykti iš kilmės valstybės dėl plačiai paplitusio smurto ar rimtų žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau, autorės nuomone, ši apsauga turi būti stiprinama atsižvelgiant į tarptautinės apsaugos poreikį, o ne dėl humanitarinių paskatų. Pastarosios, jos nuomone, ir toliau turėtų likti ES valstybių narių diskrecija. Atsižvelgiant į poreikį plėsti apsaugą nepateisinama, kad Europos komisija, 2009 m. spalio 21 d. pateiktuose pasiūlymuose pakeisti Kvalifikavimo direktyvą, net neužsimena apie Direktyvos 15 straipsnio (papildomos apsaugos pagrindai) pakeitimus. Tačiau tokių pakeitimų poreikis išlieka, jei norima ir toliau siekti bendros valstybių narių prieglobsčio politikos ir praktikos. Straipsnis gali būti naudingas nacionaliniams ir Europos prieglobsčio politikos rengėjams, sprendimų priėmėjams, nevyriausybinėms organizacijoms bei mokslininkams, kurie domisi ES prieglobsčio teisės aktų trūkumais ir dėl šių trūkumų kylančių problemų galimais sprendimo būdais.
The establishment of the Common European Asylum System (CEAS) by 2012 remains a key policy objective for the European Union (EU). According to the Council of the European Union, the development of a Common Asylum Policy should be based on a full and inclusive application of the 1951 Geneva Convention Relating to the Status of Refugees (“the 1951 Refugee Convention”) and other relevant international treaties. In the European Pact on Immigration and Asylum attention is brought to the persistence of wide disparities amongst Member States (MSs, MS) in the granting of protection and the form of protection granted. This is seen as one of the main problems to be addressed in building the CEAS. It is fairly obvious that existing divergences in policy have a substantial impact upon the aims of the CEAS. It can be assumed that the difference in governmental practices involving recognizing asylum seekers on refugee grounds or subsidiary protection grounds may be a substantial factor in the decision-making process on where to apply for international protection. The European Commission stressed the importance, during the second phase of the CEAS, of paying particular attention to subsidiary and other forms of protection. This Article analyses the need to expand subsidiary protection to additional groups of individuals at the EU level in order to fully align the provisions of the EU Qualification Directive with international human rights law. This would contribute to the asylum law harmonisation objectives of the Directive, as well as lay a foundation for the establishment of the CEAS. The Article may be of interest to national and European asylum and refugee law policy makers, as well as decision makers, non-governmental organisations and scholars interested in the gaps of EU asylum instruments and possible solutions to remedy it.