Ex aequo et bono – kelias į operatyvesnį ir ekonomiškesnį arbitražo procesą
| Date |
|---|
2021 |
Straipsnyje analizuojamas komercinio arbitražo teisinis reguliavimas, principo ex aequo et bono samprata ir taikymo ypatumai. Pastaruoju metu tarptautinei arbitražo bendruomenei didelį susirūpinimą kelia komercinio arbitražo „suteisminimas“ (angl. judicialisation). Straipsnyje nagrinėjamas komercinio arbitražo „suteisminimo“ socialinis reiškinys, jo pavyzdžiai ir iš to kylančios neigiamos pasekmės, tokios kaip sumažėjęs arbitražo proceso operatyvumas, ekonomiškumas, lankstumas ir šalių autonomiškumas. Atskleidžiama ex aequo et bono principo samprata ir analizuojama, kaip ginčų sprendimas ex aequo et bono gali arbitražo procesą padaryti operatyvesnį ir ekonomiškesnį. Be to, straipsnyje nagrinėjama kai kurių autorių ex aequo et bono principui reiškiama kritika tokiais klausimais kaip arbitrų galimas piktnaudžiavimas diskrecijos teise ir arbitražo teismo sprendimų nuspėjamumo sumažėjimas.
This article analyses the regulation of commercial arbitration and the ex aequo et bono principle. The arbitration community is concerned regarding the judicialisation of commercial arbitration. This article analyses the judicialisation of commercial arbitration and the problems arising from it. In addition, it examines examples of the judicialisation of commercial arbitration and the negative consequences arising from it – such as increases in cost and time, reduced flexibility, and reduced party autonomy. Furthermore, the concept of ex aequo et bono is presented, along with an analysis of how it can reduce time and cost in arbitration. Moreover, criticisms of ex aequo et bono, such as the notion that arbitrators may abuse their discretion and the unpredictability of awards may increase, are examined and analysed in terms of their validity.