Kai kurie teisės į laisvus rinkimus interpretavimo Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje aspektai
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2009 |
Straipsnyje analizuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, susijusi su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio aiškinimu ir taikymu, turint tikslą atskleisti, kokius svarbiausius principus, susijusius su šio protokolo 3 straipsnio aiškinimu, savo jurisprudencijoje yra suformulavęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pirmajame straipsnio skyriuje nagrinėjama, kaip rinkimų teisės nuostatos yra įtvirtintos, kokia jų reikšmė Konvencijos sistemoje, kokios asmens teisės yra įtvirtintos minėto protokolo 3 straipsnyje – daroma išvada, kad jame yra nustatyta ne tik valstybių Konvencijos dalyvių pozityvi pareiga organizuoti demokratinius rinkimus, bet taip pat garantuotos teisė balsuoti (teisė rinkti) ir teisė iškelti savo kandidatūrą rinkimuose (teisė būti išrinktam). Antrajame straipsnio skyriuje analizuojama, kokioms rinkimų rūšims yra taikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis. Trečiame ir ketvirtame skyriuose detaliau analizuojami kai kurie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, susiję su aktyviąja (teisė rinkti) ir pasyviąja (teisė būti išrinktam) rinkimų teisėmis.
The third and fourth parts of the paper deal in more detail with issues concerning the right to vote and the right to stand for election in the judgments of the European Court of Human Rights. The right to vote is not a privilege; the presumption in a democratic state must be in favour of inclusion; universal suffrage has become the basic principle. Any conditions imposed must not thwart free expression of people in the choice of legislature, they must reflect the concern to maintain integrity and effectiveness of an electoral procedure aimed at identifying the will of people through universal suffrage. Exclusion of any groups or categories of the general population must accordingly be reconcilable with the underlying purpose of Article 3 of the First Protocol. States enjoy considerable latitude to establish in their constitutional order rules governing the status of parliamentarians, including criteria for disqualification. Under the case-law of the European Court of Human Rights the notion of “individual rights” or “subjective rights” to stand for election under Article 3 of the First Protocol have mostly been confined to physical persons, however it has been recently accepted that when electoral legislation or the measures taken by national authorities restrict individual candidates’ right to stand for election through a party list, the relevant party, as a corporate entity could claim to be a victim under Article 3 of the First Protocol independently of its candidates.