ProQuest Central

Purpose. The existing international competency indices fail to capture the structural differentiation in AI-driven educational transformation across EU moderate innovator economies, rendering evidence-based policy design inadequate. Author attempted to evaluate it. Methodology. The simplified multiple criteria assessment methodology based on global and regional expert evaluations of education quality determining knowledge and innovation development was employed. Analyzing the Visegrad Group (Czech Republic, Hungary, Poland, Slovakia) and the Baltic States (Estonia, Latvia, Lithuania) over 2022 - 2025, the study produces three original scientific results. Findings. First, it identifies and empirically documents how the AI integration raises measurable technical skill acquisition by 60–80 percent while simultaneously intensifying demand for metacompetencies - creativity, ethical reasoning, adaptability - that current frameworks cannot reliably assess, generating a 34 percent wage premium for workers combining both (Eurostat LFS, 2022–2024). Second, it provides the first systematic empirical documentation of two distinct regional catch-up trajectories - Digital Leapfrogging (Baltic States: R&D efficiency through knowledge-intensive services, return ratio 7.2:1) and Industrial Deepening (Visegrad Group: AI as manufacturing process optimizer, return ratio 3.8:1) - with quantified efficiency differentials. Third, it validates the Creativity Assessment Framework significantly outperforming GPA-based prediction. The Estonia - Hungary differential in AI integration scores illustrates the compounding consequences of coordinated policy versus governance instability. Originality. Revealed the AI Competency Paradox; proposed Multi-Dimensional Creativity Assessment Framework; systematic documentation of regional innovation strategy divergence. Policy implications address national AI-education coordination, culturally calibrated creativity assessment, and digital diaspora engagement mechanisms.

Purpose: The study aims to examine how the structural design of corporate hackathons and teamlevel interaction processes influence innovation outcomes, with a particular focus on prototype quality, originality, and feasibility. The research contributes to the understanding of hackathons as instruments of corporate innovation within an open-in-novation framework. Methodology: An exploratory mixed-method research design was applied, combining qualitative observations and quantitative evaluations of eight interdisciplinary teams participating in a five-day corporate hackathon. Data were analysed to identify relational patterns between hackathon design characteristics, team microdynamics, and innovation outcomes assessed by an expert jury. Findings: The results indicate that innovation performance is systematically associated with two key dimensions: Organizational Clarity and Team Competence. Clear problem formulation and accessible mentorship were identified as critical design factors positively influencing technical feasibility and overall project quality. Teams demonstrating higher levels of complementary expertise and effective collaboration produced more original and implementable solutions. Originality: The study develops a Hackathon Design Framework that integrates structural design elements, team-level processes, and innovation outcomes into a unified conceptual model. By conceptualising corporate hackathons as temporary open-innovation systems, the research advances theoretical understanding of short-term innovation mechanisms and provides practical guidance for organisations seeking to enhance innovation capability and competitive advantage through hackathon-based initiatives.

Constructive co-operation between municipal administrations and independ-ent public service providers, including non-governmental organisations (NGOs), establishes favourable conditions for the development and dissemination of best practices in the delivery of high-quality social services. This research aimed to assess the development and effectiveness of co-operation between a municipal administration and NGOs in delivering social services, using Marijampolė municipality as a case study. A qualitative empirical approach, comprising interviews and focus group discussions, was employed. The Stakeholder Relationship Manage-ment Maturity (SRMM) model was used to evaluate the level of co-operation. The municipal-ity chosen for the present analysis is distinguished by a substantial presence of NGOs actively delivering services. The research findings indicate that, according to the SRMM model, the maturity of co-operation between municipal administrations and NGOs in providing social services is primarily at the procedural level, whereas relational aspects are evident within the process standardisation dimension. To foster mature co-operation, it is recommended that participants within the co-operation network establish a shared vision regarding the future of social service provision and the role of NGOs. The findings of the empirical research under-score the necessity for participants in a co-operation network to cultivate competencies essen-tial for sustaining and enhancing co-operation (e.g. communication and conflict resolution) and highlight the importance of establishing a unified culture of co-operation.

The attractiveness of regional areas to young people has gained growing academic attention, particularly within the context of demographic shifts, urban-rural disparities, and education. In focusing on the Sudovia region of Lithuania, the paper examines how education can be strategically used as a lever to administer regional appeal among young people. By analysing the interplay between local educational institutions and broader regional development goals, the study highlights context-specific solutions for youth attraction and retention. Existing research emphasises that regional attractiveness is multifaceted, encompassing economic opportunities, quality of life, social infrastructure, cultural identity, and connectivity. Education is one of the factors that influences young people’s decision to relocate and settle in specific regions. Methodology. This study uses a mixed-methods approach, combining surveys and interviews to assess the Sudovia region’s attractiveness for young people through education. This approach enables data triangulation for robust insights. Quantitative data were analysed with descriptive stats and regression to find key factors of education attractiveness. Qualitative data were transcribed and analysed thematically to identify themes and perspectives that contextualise survey results. Findings. The integration of quantitative and qualitative data presents a compelling view of Sudovia’s appeal to young people through education, emphasising both its promising opportunities and the challenges that must be addressed. Conclusions. The findings highlight that administering regional appeal through education requires integrating academic opportunities with cultural, social, and economic dimensions of regional life. However, aligning local education with emerging industries is critical for enhancing Sudovia’s vibrant attraction for youth.

Healthcare systems face ongoing challenges that require reforms to enhance innovation, accessibility, and efficiency. Lithuania’s healthcare reform aims to enhance equity, quality, and sustainability by reorganising its service network. However, implementation has revealed unintended effects, including “network compression”, where large hospitals absorb services from smaller regional facilities, deepening regional inequality and limiting accessibil-ity for rural populations. A qualitative research method with 22 informants was employed. Healthcare professionals are reporting growing fatigue, increased administrative burdens, and a decline in empathy in patient care. These outcomes highlight how efficiency-oriented poli-cies can unintentionally depersonalise services and marginalise regional healthcare providers. Based on interviews with healthcare professionals, this study examines how reforms trans-form everyday clinical practices and local service delivery. The findings underscore the need to balance efficiency-driven reforms with empathy, professional autonomy, and equitable access to healthcare.

This article show the most general obstacles for the creation of the higher quality welfare state creation in Lithuania. It is done in the article by a legal and administrative disclosure, and it is said that the world loses as much money as it invests in all infrastructure projects due to poor governance, so proper management and proper exploitation of the scientific potential in the field of public regulation is an undeniable and significant factor in the creation of general wealth. The authors argue that the negative tendencies of traditional clientelistic-hierarchical model of management in Lithuania, with its negative expressions of nepotism and corruption, can be prevented in a democratic order by the New Public Management or the New Public Governance. The prospect of creating of a higher quality welfare state in Lithuania depends both on changes in internal politics associated more with the introduction of the New Public Governance, its openness, accountability and the development of a common democratic culture.

Pastarąjį dešimtmetį spar čiai didėjant pasaulinei migracijai, augo socialinio darbo su pabėgėliais ir prieglobsčio prašytojais poreikis. Atsižvelgiant į migrant ų krizę, Ukrainos karo pabėgėlių persikėlimą, Lietuvai, kaip niekada anks čiau, aktualus prieglobsčio prašytojų klausimas ir jų oraus gyvenimo užtikrinimas. Vis didesnei tikslinei grupei žmonių, be bazinių poreikių patenkinimo, ypač svarbi psichosocialinė pagalba. Kultūriniai skirtumai, kalbos barjeras, priverstinis gyvenimas uždarose bendruomenėse yra iššūkiai, skatinantys ieškoti į vairesnių ir inovatyvesnių socialinio darbo formų. Menas padeda išreikšti emocijas, saugioje erdvėje papasakoti savo istoriją , prieglobsčio prašytojams suteikia galimybių atras - ti bendrumą su kitais bendruomenės nariais. Straipsnyje atskleidžiamos vizualiojo meno metodų taikymo prieglobsčio prašytojų centruose galimybės, padedant užmegzti dialogą tarp skirtingų kultūrų ir stiprinti socialinius ryšius. Tyrimo objektas – vizualiojo meno taikymas prieglobsčio prašytojų centruose. Straipsnio tikslas – atskleisti vizualiojo meno socialinę reikšmę prieglobs čio prašytojų centruose. Uždaviniai: 1) atskleisti prieglobsčio prašytojų psichosocialinę situaciją ; 2) apžvelgti vizualiojo meno metodus ir praktiką teikiant socialinę pagalbą prieglobsčio prašytojams; 3) empiriškai ištirti vizualiojo meno metodų taikymo galimybes ir socialinę jų reikšmę prieglobsčio prašytojų psichosocialinės situacijos gerinimui. Tyrimo klausimas: kokią socialinę vizualiojo meno reikšmę į žvelgia darbuotojai, rengiantys šiuos užsiėmimus prieglobsčio prašytojų centruose. Tyrimo meto- das – kokybinis tyrimas, kuriame dalyvavo socialinis darbuotojas ir trys meno edukatoriai, tyrimo į rankis – pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo duomenys analizuojami ir inter - pretuojami turinio analizės metodu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vizualiojo meno veik- los prieglobsčio prašytojams suteikė saviraiškos galimybę, padėjo bendrauti meno kalba ir kurti naujus socialinius ryšius, mažino tarpusavio santykių į tampą, ugdė emocinę savitar - pio pagalbą ir padėjo komunikuoti su vietos bendruomene, skatindamos abipusį pažinimą ir toleranciją. Iš tyrimo paaiškėjo, kad sklandžiai vykdyti veiklas trukdė neefektyvus ben - dradarbiavimas su prieglobsčio centrų darbuotojais, kompetencijų trūkumas, centruose gyvenančių žmonių psichologinė būsena ir silpna motyvacija dalyvauti veiklose.

Vaiko laikinosios globos (rūpybos) institutas yra svarbi vaiko teisių apsaugos sistemos dalis, susijusi su trumpalaike vaiko priežiūra, kol teikiama pagalba tėvams, kad jie išspręstų problemas, kurios trukdė užtikrinti saugias ir tinkamas sąlygas vaiko vystymuisi, ir vaikas galėtų grįžti į šeimą. Vaiko laikinąją priežiūrą vykdantiems budintiems globotojams tenka sudėtinga užduotis – bet kuriuo paros metu į savo šeimą priimti nepažįstamą, traumuojančios patirties turintį vaiką ir suteikti jo poreikius ir interesus atitinkančią aplinką. Todėl svarbu analizuoti, kaip įgyvendinama laikinoji vaiko priežiūra ir koks yra poreikis tobulinti laikinosios vaiko globos (rūpybos) institutą, kurio svarbus dalyvis yra budintis globotojas. Tyrimo idėja grindžiama siekiu išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais susiduria budintys globotojai užtikrindami laikinai prižiūrimam vaikui JT vaiko teisių konvencijoje numatytas vaiko teises, kurios dėl universalaus taikymo vadinamos bendraisiais principais. Šio straipsnio tikslas – atskleisti, su kokiais vaiko teisių įgyvendinimo iššūkiais susiduria budintys globotojai prižiūrėdami tėvų globos netekusį vaiką. Siekiant atliepti išsikeltą tikslą, pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikant pusiau struktūruoto interviu duomenų rinkimo metodą. Tyrime dalyvavo 8 budintys globotojai, turintys ne mažiau nei dvejų metų patirtį prižiūrint vaikus, kuriems paskirta laikinoji globa (rūpyba), ir per tą laiką prižiūrėję mažiausiai du vaikus. Atliekant duomenų analizę naudotas kokybinės turinio analizės metodas – taikytas teorinis kodavimas, konstruotos kategorijos ir subkategorijos. Tyrimas atliktas laikantis pagrindinių tyrimo etikos principų. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad palankių vaiko vystymosi sąlygų užtikrinimą riboja informacijos apie vaiko situaciją ir sveikatos būklę trūkumas, taip pat vaiko poreikių specifiškumas ir laikinosios globos terminų viršijimas. Vaiko bendravimą su tėvais apsunkina neigiama tėvų įtaka vaikui ir neadekvati tėvų reakcija į jo priežiūrą. Vaiko priežiūros įgyvendinimą ir jo poreikių nustatymą sunkina vaiko baimė ar negebėjimas išsakyti savo nuomonę, o didžiausias iššūkis budintiems globotojams yra vaiko elgesio nenuspėjamumas dėl jo traumuojančios patirties. Vaiko nediskriminavimo teisės užtikrinimą riboja neigiamos nuostatos apie globojamus vaikus ugdymo įstaigoje ir visuomenėje.

Pedagogų vykdomos veiklos kokybė priklauso nuo įvairių veiksnių, vienas jų – kokybiškas pedagogų kvalifikacijos tobulinimas. Straipsnyje keliami probleminiai klausimai, kokios yra Vilniaus apskrities pradinių klasių pedagogų kvalifikacijos tobulinimo galimybės teisiniu aspektu ir ką Vilniaus apskrities pradinių klasių pedagogai mano apie švietimo centrų organizuojamas kvalifikacijos tobulinimo veiklas. Straipsnio tikslas – atskleisti Vilniaus apskrities pradinių klasių pedagogų požiūrį į švietimo centrų organizuojamas kvalifikacijos tobulinimo veiklas. Objektas – Vilniaus apskrities pradinių klasių pedagogų požiūris į švietimo centrų organizuojamas kvalifikacijos tobulinimo veiklas. Tyrimas organizuotas 2025 m. vasario– kovo mėn. Taikyta literatūros šaltinių ir teisės aktų analizė, organizuotas kiekybinis tyrimas. Duomenų rinkimo metodas – anketinė apklausa. Apklausa vykdyta elektroniniu būdu, naudojantis elektronine platforma www.manoapklausa.lt. Kiekybiniu tyrimu siekta išsiaiškinti Vilniaus apskrities pradinių klasių pedagogų požiūrį į švietimo centrų organizuojamas pedagogų kvalifikacijos tobulinimo veiklas. Iškelta hipotezė, kad Vilniaus apskrities pedagogai švietimo centrų organizuojamas veiklas vertina teigiamai, pasitvirtino tik iš dalies. Tyrimu atskleista, kad jų nuomonės dėl švietimo centrų darbuotojų teikiamų konsultacijų kokybės reikšmingai skiriasi. Aukščiausią pedagoginę kvalifikaciją turintys Vilniaus apskrities pedagogai ekspertai sutinka, kad švietimo centrai teikia kokybiškas konsultacijas jiems aktualiais klausimais, o mokytojo kategoriją turintys pedagogai mažiau linkę sutikti su tuo, kad švietimo centrų darbuotojai teikia kokybiškas konsultacijas. Statistiniam reikšmingumui įvertinti buvo pasirinkti neparametriniai Kruskalio ir Walliso kriterijai. Duomenys buvo lyginami pagal grupių rangų vidurkius. Tyrimo instrumento validumui patikrinti apskaičiuotas Cronbacho alfa koeficientas. Duomenų tyrimo analizei naudotos programos „IBM SPSS Statistics 29.0.2.0“ ir „MS Excel 2016“. Šis tyrimas atskleidė, kad Vilniaus apskrities pedagogai neturi bendros nuomonės apie švietimo centrų organizuojamas veiklas. Nuomonių skirtumai reikšmingi keliais aspektais: mokytojai ekspertai labiau negu mokytojai sutinka, kad švietimo centrai teikia kokybiškas konsultacijas jiems aktualiais klausimais; didmiesčio (miesto) ugdymo įstaigų pedagogams kontaktinė kvalifikacijos tobulinimo renginio forma priimtina labiau negu rajono (kaimo) vietovėse dirbantiems pedagogams; jaunesnio amžiaus (20–30 m.) pedagogams įvairios kvalifikacijos tobulinimo renginių formos priimtinos labiau nei vyresnio amžiaus (> 61 m.) pedagogams; aukštesnių pedagoginės kvalifikacijos kategorijų pedagogams mišrūs seminarai ir (ar) kursai, nuotolinės konferencijos yra mažiau patrauklūs; vyresnio amžiaus (51–60 m.) pedagogams daugiau norėtųsi grįžtamojo ryšio po kvalifikacijos tobulinimo renginio.