Psichikos ligonių, padariusių visuomenei pavojingą veiką, psichikos sveikatos priežiūros reguliavimas
Širinskienė, Agnė | Recenzentas / Rewiewer |
Balsienė, Janina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Stakišaitis, Donatas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Juškevičius, Jonas | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Psichikos ligoniai – vieni iš labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupių, kadangi visuomenėje vis dar vyrauja psichikos ligonių stigmatizacija, negatyvus požiūris ir elgesys jų atžvilgiu. Tą patį patvirtina ir Pasaulio Sveikatos Organizacija teigdama, jog asmenys sergantys psichikos ligomis vis dar susiduria su diskriminacija, smurtu ir prievarta visose gyvenimo srityse, todėl vienas iš pagrindinių siektinų tikslų - šių pacientų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Dažnai psichikos ligonius tapatiname su nusikalstamų veikų padarymu mus supančioje aplinkoje, tačiau to laikyti šimta procentine taisykle negalime. Moksliniais tyrimais nustatyta, jog esant tam tikrų aplinkybių visumai (medikamentų, skirtų gydyti ligai nevartojimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, socialinė aplinka) asmuo, sergantis psichikos liga gali būti linkęs dažniau daryti nusikalstamas veikas. Asmenų, kurie padaro nusikalstamą veiką ne dėl psichikos ligos teisinė padėtis yra kitokia, lyginant su asmenimis, kurie nusikalstamą veiką padaro dėl psichikos ligos. Pagrindinis teisinės padėties skirtumas toks, jog asmenys, kurie serga psichikos liga ir teismo pripažinti nepakaltinamais yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės ir jų atžvilgiu taikomos priverčiamosios medicinos priemonės (PMP), kurios suprantamos kaip gydymo ir valstybės prievartos priemonių visuma. PMP taikymu siekiama apsaugoti tiek patį pacientą tiek ir visuomenę nuo neigiamo elgesio padarinių, ko pasėkoje ribojama žmogaus laisvė, todėl teisinis reguliavimas turi užtikrinti konkrečias teisių ribojimo ribas, nes šiuo metu Lietuvos teisinėje bazėje nėra normų, kurios aiškiai reglamentuotų skirtingų PMP rėžimų metu ribojamų teisių turinį. Taip pat pastebėta, jog PMP parinkimas siejamas su padarytos veikos pavojingumu kuomet padarius sunkesnę nusikalstamą veiką skiriama griežtesnė PMP, o tai prieštarauja pagrindiniam tikslui, kuriuo siekiama ne bausti, o gydyti. Taigi šio darbo tikslas - išanalizuoti psichikos ligonių, padariusių visuomenei pavojingą veiką, psichikos sveikatos priežiūros reguliavimo ypatumus, aptarti kokios yra teisių ribojimo ribos skirtingų priverstinio stebėjimo rėžimų sąlygomis. Atlikus mokslinės literatūros, teisinės bazės bei teismų praktikos analizę galime pastebėti, jog esamas priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies parinkimo, pakeitimo, nutraukimo bei teisių ribojimo skirtingų priverčiamųjų medicinos priemonių rėžimo metu teisinis reglamentavimas ir teismų atliekamas šių normų taikymas praktikoje nėra pakankamas užtikrinant teisę į kokybiškas, priimtinas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas.
Mental patients are one of the most socially vulnerable groups, because society is still dominated by the stigmatization of the mental patients, the negative attitude and behavior towards them. The same information is confirmedby the World Health Organization, stating that people with mental illnesses still face discrimination, violence and abuse in all areas of life, making it one of the main objectives to be achieved – protection of such patients' rights and legitimate interests. Frequently mental patients are identified with commitment of criminal act around us, but it can’t be made a one hundred percent rule. Scientific studies has shown that in the whole certain circumstances (not taking drugs to treat the disease, taking psychoactive substances,social environment)a person suffering from mental illness may be more likely to commit criminal acts. Legal situation of individuals, who committed a criminal act not because of mental illness, is different in comparison with individuals, who committed a criminal act because of mental illness. The main difference of the legal status is that individuals, who are mentally ill and are declared mentally incompetent by a court, are absolved from criminal liability and in respect of them are applied compulsory medical measures (CMM), which are understood as a whole of treatment and state coercive measures. CMM application to protect both the patient himself and the public from the negative consequences of behavior, which results in the limitation of human freedom, accordingly, legal regulation must ensure specific restriction limits of the rights. Currently in Lithuanian legal base there is a lack of rules, which would clearly regulate the content of the rights restricted during the different CMM regime. It was also noted that the selection of CMM is associated with the hazardousness of the committed act, when committing more serious criminal act it is applied a heavier CMM, which is contrary to the main objective, which aims not to punish, but to treat. Accordingly, the main objective of this thesis – to analyze mental health care regulatory features of mental patients, who have committed socially dangerous acts, to discuss the limitations of the rights under different compulsory monitoring regime conditions. After performing the analysis of scientific literature, the legal framework and case law, we can see that the current legal regulation of selection, replacement and suspension of compulsory medical measures and limitation of rights during different compulsory medical measures regime and practical application of these rules by a court is not sufficient to ensure the right to a quality and acceptable mental health care services.