Informacinio vakuumo formavimasis ir jo poveikis žiniasklaidos diskursui: „DHL“ incidento Lietuvoje analizė

Šiuolaikinė informacinė aplinka kelia naujus iššūkius institucijų komunikacijai, ypač nacionalinio saugumo grėsmių kontekste. Šiame darbe keliama tyrimo problema: kaip Lietuvos institucijų komunikacijos dinamika „DHL“ siuntų su sprogstamaisiais užtaisais incidento metu lėmė informacinio vakuumo susidarymą ir kaip šis vakuumas atsispindėjo žiniasklaidos diskurso struktūroje? Tyrimas yra pirmasis akademinis darbas, analizuojantis 2024 metų „DHL“ siuntų su sprogstamaisiais užtaisais atvejį – nuo pirmojo incidento Leipcige (liepos 20 d.) iki lapkričio mėnesį pasirodžiusių tarptautinių patvirtinimų apie Rusijos karinės žvalgybos dalyvavimą. Pirmoji lietuviška publikacija pasirodė rugpjūčio 30 d., tačiau pirmasis oficialus institucijų patvirtinimas sekė tik po 49 dienų – šio komunikacinio atotrūkio pasekmės žiniasklaidos diskursui ir sudaro pagrindinį tyrimo objektą. Darbo tikslas – empiriškai ištirti, kaip institucijų komunikacijos dinamika „DHL“ incidento metu lėmė informacinio vakuumo susidarymą ir kaip šis vakuumas transformavo žiniasklaidos diskurso struktūrą. Teorinį pagrindą sudaro Wardle ir Derakhshan (2017) informacijos sutrikimo tipologija, Woon ir Pang (2017) keturių stadijų informacinio vakuumo modelis bei Coombs (2018) situacinės krizės komunikacijos teorija. Siekiant tyrimo tikslo, taikyti trys metodai. Chronologinė analizė leido rekonstruoti institucijų komunikacijos ir žiniasklaidos publikacijų laiko seką bei identifikuoti vakuumo susidarymo momentą ir trukmę. Kokybinė turinio analizė pagal Mayring (2014) metodologines gaires taikyta 71 žiniasklaidos tekstui, atrinktiems iš Mediaskopo duomenų bazės ir apimančiam 2024 m. rugpjūčio 30 d. – lapkričio 8 d. laikotarpį; kiekvienas tekstas koduotas pagal penkias kategorijas: vakuumo stadija, informacijos sutrikimo požymiai, pagrindinis informacijos šaltinis, institucijų citavimas ir diskurso tonas. Naratyvų analizė, grindžiama Entman (2007) įrėminimo teorija, naudota diskurse susiformavusiems pasakojimams identifikuoti ir jų evoliucijai vakuumo stadijų kontekste atsekti. Empirinė analizė atskleidė, kad institucijų komunikacijos stoka sukūrė struktūrines sąlygas naratyvų eksternalizacijai: pradžios stadijoje institucijos nebuvo cituojamos 66,7 proc. tekstų, o eskalacijos stadijoje 70,8 proc. tekstų pasižymėjo klaidinančios informacijos požymiais. Diskurse susiformavo penki konkuruojantys naratyvai – faktinio pranešimo, pavienio veikėjo atakos, Rusijos sabotažo operacijos, institucijų nutylėjimo ir Rusijos kontrnaratyvas – kurių konkurencija atspindėjo informacinio vakuumo stadijų kaitą. Institucijoms pradėjus komunikuoti spalio 18 d., institucijų citavimas šoktelėjo nuo 29,2 proc. iki 97,1 proc., tačiau informacijos sutrikimo požymiai išliko ir sprendimo stadijoje, patvirtindami tęstinės įtakos efektą (Ecker et al., 2022). Remiantis šiais radiniais, suformuluotas penkių žingsnių informacinio vakuumo mechanizmo modelis: nuo komunikacijos stokos ir diskurso eksternalizacijos per naratyvų amplifikaciją iki institucijų reaktyvios pozicijos ir tęstinės diskurso deformacijos. Tyrimo išvados patvirtina, kad bet koks institucinis komunikacijos atidėliojimas sukuria sąlygas, kurių vėlesnė komunikacija visiškai neutralizuoti negali: diskurso valdymo galimybė prarandama struktūriškai, ne tik situaciškai.

The contemporary information environment poses new challenges for institutional communication, particularly in the context of national security threats. This thesis addresses the following research problem: how did the communication dynamics of Lithuanian institutions during the DHL parcel bomb incident contribute to the formation of an information vacuum, and how did this vacuum manifest in the structure of media discourse? The study is the first academic work to analyse the 2024 DHL explosive parcels case – from the first incident in Leipzig on 20 July to the international confirmations of Russian military intelligence involvement in November. The first Lithuanian media publication appeared on 30 August, yet the first official institutional confirmation followed only 49 days later. The consequences of this communication gap for media discourse constitute the central object of the study. The aim of the thesis is to empirically examine how the communication dynamics of Lithuanian institutions during the DHL incident contributed to the formation of an information vacuum and how this vacuum transformed the structure of media discourse. The theoretical framework draws on three interrelated models: Wardle and Derakhshan's (2017) information disorder typology, Woon and Pang's (2017) four-stage information vacuum model, and Coombs' (2018) Situational Crisis Communication Theory. Three methods were employed to achieve the research aim. Chronological analysis was used to reconstruct the sequence of institutional communications and media publications, and to identify the moment and duration of the vacuum. Qualitative content analysis following Mayring's (2014) methodological guidelines was applied to 71 media texts selected from the Mediaskopas database, covering the period from 30 August to 8 November 2024; each text was coded according to five categories: vacuum stage, information disorder indicators, primary information source, institutional citation, and discourse tone. Narrative analysis, grounded in Entman's (2007) framing theory, was used to identify narratives formed in the discourse and to trace their evolution across vacuum stages. The empirical analysis revealed that the lack of institutional communication created structural conditions for narrative externalisation: in the initial stage, institutions were not cited in 66.7 per cent of texts, while in the escalation stage, 70.8 per cent of texts exhibited indicators of misleading information. Five competing narratives emerged in the discourse – the factual report narrative, the lone actor narrative, the Russian sabotage operation narrative, the institutional silence narrative, and the Russian counter-narrative – whose competition reflected the shifting stages of the information vacuum. When institutions began communicating on 18 October, institutional citation rose from 29.2 per cent to 97.1 per cent; however, information disorder indicators persisted into the resolution stage, confirming the continued influence effect (Ecker et al., 2022). Based on these findings, a five-step information vacuum mechanism model was formulated: from communication failure and discourse externalisation through narrative amplification to institutional reactive positioning and lasting discourse deformation. The findings confirm that any institutional delay in communication creates conditions that subsequent communication cannot fully neutralise: the capacity for discourse control is lost structurally, not merely situationally.