Vaikų teisės išreikšti savo nuomonę įgyvendinimas giminaičių globėjų šeimoje: globėjų perspektyva

Darbe analizuojama, kaip artimų giminaičių globos šeimose įgyvendinama vaiko teisė reikšti nuomonę globėjų požiūriu. Temos aktualumą pagrindžia tai, kad vaiko teisė reikšti nuomonę yra viena svarbiausių vaiko dalyvavimo teisių, tačiau jos įgyvendinimas šeimos aplinkoje dažnai lieka mažiau apibrėžtas nei teisiniame ar instituciniame kontekste. Ši problema ypač reikšminga artimų giminaičių globos šeimose, nes Lietuvoje reikšminga dalis globojamų vaikų gyvena būtent tokiose šeimose, dažniausiai pas senelius. Mokslinėje literatūroje analizuojami įvairūs giminaičių globos ir vaikų dalyvavimo aspektai, tačiau tyrimų, kurie kryptingai atskleistų, kaip vaiko teisė reikšti nuomonę įgyvendinama artimų giminaičių šeimose kasdienėje praktikoje, nepavyko rasti. Tyrimo objektas − artimų giminaičių patirtys, susijusios su vaiko teisės reikšti nuomonę įgyvendinimu globos procese. Tyrimo tikslas − atskleisti, kaip artimų giminaičių globos šeimose įgyvendinama vaiko teisė reikšti nuomonę globėjų požiūriu. Tyrimui taikyta mokslinės literatūros, dokumentų ir teisės aktų analizė. Empirinei daliai atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, taikant pusiau struktūruotą interviu ir kokybinę turinio analizę. Tokia metodologinė prieiga leido atskleisti globėjų požiūrį į vaiko teisę reikšti nuomonę, kasdienes jos įgyvendinimo situacijas, vaiko ir globėjo nuomonių nesutapimo aplinkybes, taip pat veiksnius, skatinančius arba ribojančius vaiko dalyvavimą sprendimų priėmimo procese. Teorinėje dalyje analizuojama vaiko teisės reikšti nuomonę samprata, svarba ir teisinis reglamentavimas, taip pat artimų giminaičių globos ypatumai, vaiko nuomonės svarba globos sprendimuose bei globėjų, artimų giminaičių, vaidmuo ir iššūkiai globoje. Empirinėje dalyje pristatoma tyrimo metodologija ir analizuojami tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai rodo, kad artimų giminaičių globos šeimose vaiko teisė reikšti nuomonę įgyvendinama nevienodai. Globėjai pripažįsta vaiko teisę būti išklausytam, tačiau kai kuriais atvejais ši teisė suprantama gana siaurai − kaip vaiko norų ir pageidavimų išsakymas, o ne kaip aktyvus dalyvavimas priimant sprendimus. Tyrime išryškėjo, kad vaiko nuomonės reikšmė dažniausiai priklauso nuo globėjo požiūrio, santykio su vaiku ir konkrečios situacijos. Vaiko teisės reikšti nuomonę įgyvendinimą skatino paties vaiko iniciatyva, globėjų pripažįstama vaiko nuomonės svarba, pasitikėjimu grįstas santykis ir kasdienis bendravimas. Šios teisės įgyvendinimą ribojo vaiko uždarumas, jautrios patirtys, biologinės šeimos temos vengimas, paauglystės iššūkiai, didelis amžiaus skirtumas tarp globėjo ir vaiko, globėjų sovietmečio patirtis ir trauminės patirtys. Taip pat svarbi buvo kontrolė situacijose, susijusiose su vaiko saugumu ir technologijų naudojimu. Tyrimas parodė ir tai, kad globėjų refleksija apie savo galimybes ir ribas nėra vienareikšmė. Dėl to vaiko teisės reikšti nuomonę įgyvendinimas dažnai priklauso nuo individualaus globėjo požiūrio, gyvenimiškos patirties ir pasirengimo keisti savo auklėjimo praktiką.

This master’s thesis examines the implementation of a child’s right to express their views within kinship foster care, focusing on the guardian’s perspective. This research is particularly significant because while participation is a fundamental right, its practical application in family environments – especially in Lithuania, where many children in care live with grandparents – remains less defined than in institutional settings. While existing literature addresses kinship care and children’s participation, a gap remains regarding the implementation of these rights in everyday practice within close relatives’ households. The object of the study is close relatives’ experiences associated to implementation of the child’s right to express their opinion while living in kinship care. The aim of the study is to analyse the implementation of the child’s right to express their opinion within kinship care families, as perceived by caregivers. The study was conducted using a review and analysis of scholarly literature, documents, and legal acts. The empirical part of the study was based on a qualitative research design, applying semi-structured interviews and qualitative content analysis. Such a methodological approach enabled an in-depth examination of caregivers’ perspectives on the child’s right to express their opinion, everyday situations in which this right is exercised, circumstances of discrepancies between the views of the child and the caregiver, as well as factors that promote or constrain the child’s voice in decision-making. The theoretical part analyses the concept, significance, and legal regulation of the child’s right to express their views, as well as the specific features of kinship care, the importance of the child’s opinion in care-related decision-making, and the role and challenges of caregivers who are close relatives of the child. The empirical part outlines the research methodology and presents an analysis of the research findings. The study results indicate that the implementation of the child’s right to express their views in kinship care families varies considerably. Although caregivers acknowledge the child’s right to be heard, this right is often understood in a limited scope, namely as the expression of the child’s wishes and preferences rather than as active participation in decision-making processes. It was found that the extent to which the child’s views influence decision-making is contingent upon the caregiver’s attitude, the nature of the caregiver-child relationship, and the specific situational context. The implementation of the child’s right to express their opinion is facilitated by the child’s own initiative, caregivers’ recognition of the importance of the child’s opinion, trust-based relationships, and everyday communication. Furthermore, implementation of this right might be limited by child’s reserved nature, difficult experiences, avoidance to talk about their biological family, challenges arising from adolescence, generational gaps, caregiver’s personal traumatic and Soviet period experiences, and control regarding safety and use of technology. Furthermore, the study revealed that caregivers’ reflections on their own capacities and limitations are contradictory; consequently, the implementation of a child’s right to express their views often depends on the individual caregiver’s understanding, life experience, and readiness to modify their caregiving practices.