Subjektyvus informacijos patyrimas vizualinės kultūros kontekste
Komunikacijos globalizacija šiuolaikinėje visuomenėje ir kultūroje vis labiau įtvirtina vizualumą ir jo prielaidas, o komunikavimo sąlygos ir jų pateiktis tampa neįmanomu aprėpti veiksniu, trukdančiu efektyviai informacijos sklaidai ir adekvačiam komunikuojamos žinutės suvokimui. Esant tokiam informacijos plitimo kismui, reikalingas ir atsinaujinantis požiūris į komunikacijos priemones bei jų efektyvumo standartus. Naujos teorijos skelbia, kad vizualumą sudaro ne tik tai, ką mes matome, bet ir tai, ką esame patyrę, kaip jaučiamės, ką įsivaizduojame, kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi dar ir „vidinį vizualumą“, kuris nebūtinai gali sutapti su perteikiamu išorėje. Savojo vaizdo suvokimą padeda aiškinti fenomenologinė vaizdo prieiga, leidžianti į vizualinę komunikaciją pažvelgti kaip į atskirų individų patirties reiškinį.
The globalisation of communication continues to establish visuality and its assumptions in the modern society and culture, while the terms and the presentation of communication is becoming a phenomenon that is difficult to cover, which hinders the effective spread of information and adequate understanding of the message being communicated. Due to such a change in the way information spreads, it is necessary to assume an adaptive take on communication measures and their effectiveness standards. New theories state that visuality is not comprised of just what we see, but rather of what we have experienced, how we feel, what we imagine, or, in other words, every person also has an “internal visuality”, which is not necessarily in line with the one expressed externally. A phenomenological approach to visuals helps to explain the understanding of a personal image, allowing one to look at visual communication as an experiential phenomenon of separate individuals.