Smurto artimojoje aplinkoje nusikalstamos veikos: ikiteisminio tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ypatumai

Smurtas artimoje aplinkoje išlieka viena iš aktualiausių žmogaus teisių problemų. Teisinėje doktrinoje išskirtos keturios pagrindinės smurto artimoje aplinkoje rūšys – fizinis, seksualinis, psichologinis ir ekonominis, Nors Lietuvoje yra kriminalizuotos iš esmės visos minėtos smurto rūšys, tačiau praktiškai , dažniausiai inkriminuojamas yra fizinis smurtas, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Valstybė turi pozityviąją pareigą ne tik efektyviai tirti bei nagrinėti šio pobūdžio nusikalstamas veikas, bet ir užtikrinti efektyvią nukentėjusiųjų apsaugą baudžiamojo proceso metu. Šio baigiamojo darbo tikslas – įvertinti smurto artimoje aplinkoje tyrimo ir nagrinėjimo baudžiamosiose bylose baudžiamojo proceso ypatumus, analizuojant valstybės pozityviosios pareigos vykdymą, aukų procesinių garantijų užtikrinimą ir jų suderinamumą su kaltinamojo teise į gynybą. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą buvo iškelti 5 uždaviniai: analizuoti smurto artimoje aplinkoje baudžiamąjį teisinį vertinimą, identifikuoti valstybės pozityviosios pareigos procesinius aspektus, nustatyti aukų procesinės apsaugos garantijas ir jų taikymo apribojimus, įvertinti teisinės pagalbos aukoms ir procesinių prievartos priemonių kaltininkams taikymo užtikrinimą bei įvertinti valstybės pozityviosios pareigos vykdymą smurto artimoje aplinkoje bylose. Baigiamąjį darbą sudaro: įvadas, 2 skyriai, išvados, rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis. Įvade nurodoma tiriama problema, jos aktualumas bei naujumas, išskiriama darbo reikšmė, nurodomas tyrimo tikslas. Supažindinama su darbo uždaviniais, naudojamais metodais bei darbo struktūra. Pirmajame skyriuje atliekama smurto artimoje aplinkoje baudžiamosios teisinės charakteristikos analizė. Apžvelgiamas smurto artimoje aplinkoje pavojingumas bei kriminalizavimas, šeimos nario sąvokos taikymas tokio pobūdžio bylose, taip pat aptariamas atsakomybės už smurtą artimoje aplinkoje teisinis reguliavimas. Valstybės pozityviosios pareigos procesinio aspekto vykdymas tiriant ir nagrinėjant smurto artimoje aplinkoje bylas atskleidžiamas antrajame skyriuje. Šiame skyriuje nagrinėjami ikiteisminio tyrimo pradėjimo iššūkiai, aukų apsaugos bei atstovavimo užtikrinimo klausimai, procesinių prievartos bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymas ir bausmių skyrimas. Atlikto empirinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad smurto artimoje aplinkoje bylose valstybė savo pozityviąsias pareigas įgyvendina tik iš dalies. Nors baudžiamasis procesas pradedamas operatyviai ir yra vykdomas efektyvus tyrimas, o pasirinkto supaprastino proceso tvarka užtikrina greitą bylų išnagrinėjimą, tačiau reali nukentėjusiųjų ir jų interesų apsauga išlieka nepakankama. Teisinio reguliavimo prieštaravimai ir neapibrėžtumas dėl nevienodo šeimos nario sąvokos aiškinimo bei nenuoseklaus mažareikšmiškumo instituto taikymo apsunkina nusikalstamų veikų tinkamą kvalifikavimą. Teismų skiriamos procesinės prievartos, baudžiamojo poveikio priemonės bei bausmės, kurios dažniausiai nėra susijusios su realiu laisvės atėmimu, yra orientuotos į smurtautojo elgesio kontrolę bei korekciją, o ne jo izoliavimą nuo aukos, kas neužkerta kelio smurto pasikartojimo rizikai ir nevisapusiškai apsaugo aukas.

Domestic violence remains one of the most relevant human rights issues. Legal doctrine identifies four main types of domestic violence: physical, sexual, psychological, and economic. Although essentially all of these forms of violence are criminalized in Lithuania, in practice, physical violence is the most frequently incriminated under Article 140(2) of the Criminal Code. The State bears a positive obligation not only to effectively investigate and prosecute these offenses but also to ensure reliable protection for victims throughout the criminal proceedings. This thesis aims to evaluate the procedural peculiarities of investigating and adjudicating domestic violence cases in criminal law, analyzing the fulfillment of the State's positive obligation, the protection of victims' procedural rights and their compatibility with the defendant's right to defense. To achieve the aim of this research, five objectives were established: to analyze the criminal law assessment of domestic violence; to identify the procedural aspects of the State's positive obligations; to determine the procedural protection guarantees for victims and the limitations of their application; to evaluate both the provision of legal aid to victims and the use of procedural coercive measures against perpetrators; and to assess the overall fulfillment of the State's positive obligations in domestic violence cases. The thesis consists of an introduction, two chapters, conclusions, recommendations, a list of references, and abstracts in both Lithuanian and English. The introduction presents the problem of the research, explains its relevance and importance, and defines the aim, objectives, methodology and structure of the study. The first chapter analyzes the criminal aspects of domestic violence, reviewing its seriousness and criminalization, the legal interpretation of 'family member' in these cases, and the legal framework governing liability for these offenses. The second chapter examines how the State fulfills its procedural positive obligations during the investigation and adjudication of domestic violence cases. It explores the challenges of initiating a pre–trial investigations, the protection and representation of victims, the use of coercive and criminal impact measures, and sentencing practices. The results of the empirical research revealed that the State only partially fulfills its positive obligations in domestic violence cases. Although criminal proceedings are initiated promptly, investigations are carried out effectively and simplified proceedings ensure the quick resolution of cases, the actual protection of victims and their interests remains insufficient. Proper legal qualification of these offenses is complicated by legal contradictions, inconsistent interpretations of the „family member“ concept, and the uneven application of the doctrine of insignificance. Furthermore, the procedural coercive measures, criminal impact measures, and sentences imposed by the courts ,which rarely involve actual imprisonment, focus more on controlling and correcting the offender‘s behavior rather than on isolating offenders from the victims. As a result, this approach fails to reduce the risk of repeat offenses and falls short of ensuring full protection for victims.