The impact of change in circumstances on the performance of contract
Dambrauskaitė, Asta | Disertacijos gynimo komisijos pirmininkas / Dissertation Defence Board Chairman |
Novikovienė, Lina | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Ambrasienė, Dangutė | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Mizaras, Vytautas | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Meškys, Linas | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Sinkevičius, Edvardas | Konsultantas / Consultant |
Obligatory performance of the contract and the possibility to amend or terminate it because of the objectively changed circumstances are fundamental questions of contract law that the legal theory and practice were trying to resolve since the beginning of contract legal institute. Traditional and dominating view gives priority to the strict performance of contract. If the parties want their relationship to be governed by certain rules, then these rules become binding, i.e. a contract that is formed in accordance with the provisions of laws and is valid has the force of law between its parties. The principle of binding contract is often expressed in Latin as the maxim of pacta sunt servanda and is currently accepted in most legal systems1. This principle has also been acknowledged by scientists and legal practitioners as the universal principle of international commercial law2, whereas in international commercial arbitration this principle is often considered to be independent from any legal system or part of lex mercatoria3. Such a situation also encourages judges and arbitrators to treat the pacta sunt servanda principle as a general axiom of contract law.
Sutarties vykdymo privalomumas ir galimybė pakeisti arba nutraukti sutartį dėl objektyviai pasikeitusių aplinkybių yra fundamentalūs sutarčių teisės klausimai, kurie teisės teorijoje ir praktikoje yra sprendžiami nuo pat sutarties instituto atsiradimo. Tradicinis ir dominuojantis požiūris į sutartį teikia prioritetą privalomam sutarties laikymuisi. Jei šalys siekia, kad jų tarpusavio santykiai būtų reguliuojami pagal tam tikras taisykles, tai šios taisyklės tampa šalims privalomos, t. y. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties privalomumo principas, neretai išreiškiamas lotyniška pacta sunt servanda maksima, šiuo metu yra nusistovėjęs daugelyje teisinių sistemų. Šis principas teisės mokslininkų ir praktikų taip pat yra pripažintas universaliu tarptautinės komercinės teisės principu2, o tarptautiniame komerciniame arbitraže jis neretai laikomas nesusietu su jokia konkrečia teisės sistema arba lex mercatoria dalimi3. Tai suponuoja, kad teisėjai arba arbitrai gali taikyti sutarties privalomumo (pacta sunt servanda) principą kaip bendrą teisės aksiomą.