Hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema

Nacionalinio saugumo sistema yra pagrindinis šalies gerovės ir tvarių raidos procesų stabilumo užtikrinimo veiksnys. Svarstant apie visuomenės ir valstybės saugumo pažeidžiamumą paprastai jis buvo siejamas su visiems mums įprastu konvenciniu karu. Šalyje yra saugu, jei joje nevyksta karas, nėra karinės grėsmės potencialo. Tačiau, šiandieniniame globaliame ir nuolat kintančiame pasaulyje saugumo definicija yra kur kas platesnė. Šiandien egzistuoja ne tik karinės, bet ir ekologinės, ekonominės, energetinės, informacinės ir kitos įvairialypės, dažnai kompleksinės grėsmės, kurias visuomenei daug sunkiau atpažinti. Magistro baigiamojo darbo „Hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema“ objektas yra hibridinių grėsmių prevencijos teisinės sistemos ypatumai, o tikslas - atskleisti hibridinių grėsmių prevencijos teisinio reguliavimo probleminius aspektus. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai: 1) Atskleisti hibridinių grėsmių sampratos turinio daugiasluoksniškumą ir šio fenomeno raidą; 2) Išanalizuoti esamą hibridinių grėsmių prevencijos teisinį reglamentavimą ir jo turinį Europos Sąjungos ir tarptautiniame kontekste; 3) Įvertinti tendencijas ir dėsningumus įgyvendinant hibridinių grėsmių prevencijos sistemą Lietuvoje bei teisinių prevencijos priemonių sistemiškumą. Šių uždavinių įgyvendinimui baigiamajame darbe atliekama teisės aktų analizė. Siekiant visapusiškos analizės pasitelkiami sisteminis ir loginis metodai. Dedukcijos metodu iš bendresnių, įvairių informacijos šaltinių, žinių, išvadų, buvo išvedami nauji teiginiai, samprotavimai, o aprašomasis metodas buvo taikomas mokslinių šaltinių, institucijų ataskaitų ir teisės aktų analizės rezultatų interpretavimui. Apibendrinimo metodu buvo siekiama atspindėti esminius požymius ir savybes. Baigiamasis darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje magistro baigiamojo darbo dalyje aptariama hibridinių grėsmių istorinė raida, sąvokos turinio daugiasluoksniškumas. Konceptualizuojamos teisės aktuose ir kituose šaltiniuose sutinkamos šio reiškinio sąvokos, pabrėžiant jų skirtumus, problematiką. Šioje dalyje taip pat pristatomos Lietuvoje bene dažniausiai pasireiškiančios hibridinės grėsmės, t.y. kibernetinės atakos, informacinis karas, diplomatinis spaudimas, nelegali migracija naujausių įvykių nacionaliniam saugumui kontekste. Antrojoje magistro baigiamojo darbo dalyje analizuojamas Europos Sąjungos ir tarptautinis teisinis reglamentavimas skirtas hibridinių grėsmių prevencijai. Apžvelgiami kovai su hibridinėmis grėsmėmis skirti dokumentai, šiandien aktualūs teisiniai sprendimai, taip pat ir kitos svarbios tarptautinės bendruomenės iniciatyvos. Šioje dalyje didelis dėmesys skiriamas hibridinių grėsmių problematikai ir tarptautiniame moksliniame lauke tebevykstančiai diskusijai, kas laikytina hibridinėmis grėsmėmis ir kur brėžiamos jų ribos. Taip pat analizuojama hibridinių grėsmių ir atsakomųjų veiksmų koreliacija, teisės „pilkosios zonos“, savigynos galimybės ir atsakomybės klausimas. Trečioje dalyje apžvelgiama Lietuvoje egzistuojanti hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema ir įvertinamas teisinio reguliavimo sistemiškumas, bei pakankamumas užkardant hibridines grėsmes. Magistro baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamas darbo rezultatas – išvados: 1) Po Šaltojo karo hibridinės grėsmės tapo neatsiejama saugumo politikos dalimi – jos apima ne tik karinę sritį, bet ir kultūrą, ekonomiką, teisę, diplomatiją, infrastruktūrą bei kosmosą. Dėl šios priežasties hibridinių grėsmių reiškinio supratimas, strategijų analizė ir efektyvi atsako priemonių paieška tampa itin reikšminga tiek tarptautinio, tiek nacionalinio saugumo kontekste. 2) Nepaisant sutarimo dėl hibridinių grėsmių svarbos, vis dar neaišku, kur baigiasi „grėsmė“ ir prasideda „hibridinis karas“. Pagrindinis skirtumas – hibridinės grėsmės paprastai nesusijusios su smurtu, bet išnaudoja pažeidžiamumus „taikiai“. Tikslus skirtumas tarp hibridinės grėsmės ir hibridinio karo leidžia kurti aiškią, proporcingą, teisiškai pagrįstą prevencijos sistemą. 3) Kovai su hibridinėmis grėsmėmis nepakanka vien tradicinių saugumo priemonių – reikia ir teisinio, ir strateginio požiūrio. Tarptautinis bendradarbiavimas, teisinių priemonių plėtojimas ir koordinuotas valstybių atsakas yra būtini veiksmingai apsaugai. 4) Nors tarptautinė teisė draudžia jėgos naudojimą, hibridinės atakos dažnai išlieka „pilkojoje zonoje“. Todėl būtina tarptautinę teisę pritaikyti prie šių grėsmių ir leisti valstybėms teisėtai reaguoti į kaupiamą žalą kaip į bendrą išpuolį. 5) Hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema Lietuvoje ir tarptautiniu mastu išlieka fragmentiška ir nepakankamai koordinuota. Trūksta integruoto požiūrio, aiškių teisinių apibrėžčių ir privalomų normų, o tai sudaro sąlygas priešiškoms veikoms „pilkojoje zonoje“. Siekiant efektyvumo, būtina stiprinti teisinių priemonių suderinamumą ir siekti tarptautinio teisinio sutarimo.

The national security system is a key factor in ensuring the country’s well-being and the stability of sustainable development processes. When considering the vulnerability of society and the state in terms of security, it has usually been associated with the conventional warfare familiar to all of us. A country is considered safe if no war is taking place within it and there is no potential for a military threat. However, in today’s global and constantly changing world, the definition of security is much broader. Nowadays, there are not only military threats, but also ecological, economic, energy-related, informational, and other diverse, often complex threats that are much more difficult for society to recognize. The object of the master’s thesis “The Legal System for the Prevention of Hybrid Threats” is the peculiarities of the legal system for the prevention of hybrid threats, and its aim is to reveal the problematic aspects of the legal regulation of hybrid threat prevention. To achieve this aim, the following objectives were set: 1) To reveal the multi- layered content of the concept of hybrid threats and the development of this phenomenon; 2) To analyze the existing legal regulation of the prevention of hybrid threats and its content in the context of the European Union and international law; 3) To assess the trends and regularities in implementing the hybrid threat prevention system in Lithuania, as well as the systematic nature of legal prevention measures. To achieve these objectives, the thesis includes an analysis of legal acts. In order to achieve a comprehensive analysis, systematic and logical methods are used. The deduction method was used to derive new statements and reasoning from more general, various sources of information, knowledge, and conclusions, while the descriptive method was applied to interpret the results of the analysis of scientific sources, institutional reports, and legal acts. The generalization method aimed at reflecting the essential features and characteristics. The thesis consists of three main parts. The first part of the master’s thesis discusses the historical development of hybrid threats and the multi-layered content of the concept. It conceptualizes the definitions of this phenomenon found in legal acts and other sources, emphasizing their differences and problematic issues. This part also presents the hybrid threats that are probably most frequently encountered in Lithuania, such as cyberattacks, information warfare, diplomatic pressure, and illegal migration in the context of recent events impacting national security. The second part of the master’s thesis analyzes the European Union and international legal regulations aimed at the prevention of hybrid threats. It reviews documents dedicated to combating hybrid threats, currently relevant legal decisions, as well as other significant initiatives of the international community. This part places strong emphasis on the challenges posed by hybrid threats and the ongoing debate in the international academic field regarding what qualifies as hybrid threats and where their boundaries are drawn. It also analyzes the correlation between hybrid threats and countermeasures, the legal “grey zones,” self-defense possibilities, and the issue of legal responsibility. The third part examines the existing legal system for the prevention of hybrid threats in Lithuania and assesses the systematic nature and sufficiency of the legal regulation in preventing hybrid threats. At the end of the master’s thesis, the conclusions – the result of the thesis – are presented: 1) After the Cold War, hybrid threats became an integral part of security policy – encompassing not only the military domain but also culture, economy, law, diplomacy, infrastructure, and even space. For this reason, understanding the phenomenon of hybrid threats, analyzing strategies, and seeking effective countermeasures have become highly significant in both international and national security contexts. 2) Despite the consensus on the importance of hybrid threats, there remains uncertainty over where a “threat” ends and “hybrid warfare” begins. The key distinction is that hybrid threats are usually not associated with violence, but exploit vulnerabilities “peacefully.” A precise distinction between hybrid threats and hybrid warfare allows for the creation of a clear, proportionate, and legally grounded prevention system. 3) Combating hybrid threats requires more than just traditional security measures – both a legal and a strategic approach are necessary. International cooperation, the development of legal instruments, and a coordinated state response are essential for effective protection. 4) Although international law prohibits the use of force, hybrid attacks often remain in the “grey zone.” Therefore, international law must be adapted to these threats to allow states to respond lawfully to cumulative harm as a collective attack. 5) The legal system for preventing hybrid threats in Lithuania and internationally remains fragmented and insufficiently coordinated. There is a lack of an integrated approach, clear legal definitions, and binding norms, which creates opportunities for hostile actions within the “grey zone.” In order to achieve efficiency, it is necessary to strengthen the compatibility of legal instruments and seek international legal consensus.