Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tendencijos bylose dėl sklypų ribų tikslinimo
Kuniauskė, Irena |
Recenzentas / Rewiewer |
Licencinė sutartis Nr. MRU-EDT-1953.
Magistro baigiamajame darbe analizuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tendencijos bylose dėl žemės sklypų ribų nustatymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsnį. Tiriami pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujamasi sprendžiant žemės sklypų ribų ginčus: dokumentinių duomenų, faktinio naudojimo, proporcingumo, istorinio ribų susiformavimo, įrodymų visumos vertinimo bei ultima ratio principo. Vertinamas šių kriterijų taikymo nuoseklumas, teismo diskrecijos ribos ir motyvavimo pareiga. Taip pat atliekama lyginamoji analizė su kitų kontinentinės Europos valstybių teismų praktika. Tyrimas parodė, kad CK 4.45 straipsnis taikomas kaip subsidiari priemonė, skirta ne naujai ribai sukurti, bet istoriškai ir teisiškai egzistuojančiai ribai nustatyti.
Master’s thesis analyzes the trends in the case law of the Supreme Court of Lithuania in disputes concerning the determination of land plot boundaries under Article 4.45 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. The study examines the main criteria applied in resolving land boundary disputes: documentary evidence, actual use, the principle of proportionality, the historical formation of boundaries, the assessment of the entirety of evidence, and the ultima ratio principle. The consistency of the application of these criteria, the limits of judicial discretion, and the duty to provide reasoning are also evaluated. A comparative analysis is carried out with the judicial practice of other continental European states. The research has shown that Article 4.45 of the Civil Code is applied as a subsidiary measure intended not to create a new boundary, but to determine the historically and legally existing boundary.