Nevyriausybinių organizacijų galimybės teikti viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybėje

Tyrimai rodo, kad NVO geba teikti lanksčias ir inovatyvias paslaugas, kurios dažnai labiau atitinka pažeidžiamų asmenų poreikius, palyginti su tradicinėmis valstybinėmis institucijomis. Tačiau taip pat pabrėžiama, kad šios organizacijos dažnai susiduria su finansavimo, žmogiškųjų išteklių, bendradarbiavimo ir administraciniais iššūkiais – pastarieji riboja jų veiklos galimybes. Nors NVO veikla socialinės apsaugos srityje buvo išsamiai tirta užsienio šalyse, Lietuvoje ir ypač regioniniu lygmeniu jų galimybės dar nėra iki galo ištirtos. Kadangi skurstančių ir socialinėje atskirtyje esančių asmenų skaičius didėja, reikalingas aktyvus NVO įsitraukimas. Vilniaus mieste, kur koncentruojasi didelė dalis šalies gyventojų, egzistuoja nemažai specifinių socialinių problemų. Dėl šios priežasties NVO, teikdamos paslaugas nepasiturintiems asmenims, užpildo svarbią funkcinę nišą. NVO veiklos specifika leidžia veikti efektyviau nei tai gali padaryti valstybiniame sektoriuje veikiančios įstaigos. Visgi, tinkamam šio potencialo išnaudojimui reikalingas nuoseklus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, taip pat reikiami resursai. Dėl šių priežasčių tyrimas, skirtas NVO galimybėms teikti viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus mieste, yra aktualus mokslo ir praktiniu požiūriu. Tyrimo problema kyla dėl NVO veiklos galimybių ir iššūkių Vilniaus mieste, kur didėjantis socialinių paslaugų poreikis reikalauja efektyvių ir inovatyvių sprendimų. Nepasiturintys asmenys – tai socialinė grupė, kuriai reikalinga įvairi pagalba. Nepaisant NVO pastangų, jų veiklą dažnai riboja įvairūs iššūkiai. Tyrimo tikslas – ištirti nevyriausybinių organizacijų galimybes teikti viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus mieste. Uždaviniai: (1) išnagrinėti NVO teikiamų viešųjų paslaugų teorines prielaidas; (2) ištirti socialinių paslaugų, teikiamų nepasiturintiems asmenims, ypatumus; (3) išnagrinėti teikiamų socialinių paslaugų Vilniaus miesto savivaldybėje spektrą ir teisinius pagrindus; (4) ištirti Vilniaus miesto savivaldybės NVO galimybes ir ribojančius veiksnius teikiant viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybėje. Tyrimo tipas – atvejo analizė, orientuota į NVO veiklos specifiką Vilniaus mieste. Atliktas kokybinis tyrimas, panaudojant pusiau struktūruotą interviu ir kokybinę turinio analizę. Tyrime dalyvavo 12 informantų: 6 NVO atstovai iš organizacijų, dirbančių su skirtingomis tikslinėmis grupėmis; 6 savivaldybės atstovai, dirbantys socialinių paslaugų valdymo srityje. Interviu atlikti 2025 m. vasario–kovo mėn. Analizuojant teorines prielaidas, paaiškėjo, kad NVO vaidmuo kyla iš valstybinio, rinkos ir pilietinės visuomenės modelių susikirtimo. Nors klasikiniu požiūriu valstybė laikoma pagrindine socialinių paslaugų teikėja, naujosios viešosios vadybos idėjos bei valdžios tinklų teorija akcentuoja partnerystę su NVO ir kitais subjektais; siekiama didesnio paslaugų efektyvumo. Priklausomai nuo požiūrio, NVO yra griežto biurokratinio aparato alternatyva – jie laikytini tarpininkais tarp bendruomenės poreikių ir valstybės išteklių. Socialinės paslaugos nepasiturintiems skiriasi savo forma – jos gali būti teikiamos gyvai, nuotoliniu būdu arba mobiliomis komandomis, – tačiau visur susiduriama su panašiomis kliūtimis: finansų ribotumu, problemomis valdant personalą, instituciniais ir teisiniais apribojimais, bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis trūkumu, nepasiturinčių asmenų stigmatizacija. Nepaisant šių barjerų, labiausiai pažeidžiami žmonės gauna reikalingą pagalbą būtent per NVO. Socialinių paslaugų, teikiamų nepasiturintiems asmenims, ypatumai apima paslaugų teikimo būdų įvairovę, teritorinį prieinamumą, tikslinių grupių identifikavimą, administracinį registracijos procesą ir išskirtinį NVO vaidmenį. Šie elementai glaudžiai susiję tarpusavyje. Vilniaus miesto savivaldybėje socialinių paslaugų spektrą sudaro bazinių poreikių tenkinimas (nemokamas maitinimas, nakvynės namai, higienos paslaugos), įgalinimo paslaugos (konsultacijos, socialinių įgūdžių ugdymas, psichosocialinė pagalba), taip pat integracinės paslaugos (reabilitacija, užimtumo veiklos, finansinis raštingumas). Nors tokia socialinių paslaugų struktūra teoriškai remiasi LR Socialinių paslaugų įstatymu, katalogu ir akreditacijos taisyklėmis, praktikoje jų teikimas yra apsunkintas dėl griežtų normatyvų (pavyzdžiui, paslaugos „tilpimas“ į numatytą teisinį reikalavimą). Šis aspektas nesiderina su realių nepasiturinčių asmenų poreikių įvairove – paslaugų įvairovė plečiasi, tačiau griežti teisiniai reikalavimai riboja socialinių paslaugų teikimo lankstumą ir kūrybiškumą. Nors NVO Vilniuje laikomos lanksčiomis socialinių paslaugas nepasiturintiems asmenims teikiančioms organizacijomis, jų veikloje esama nemažai ribojančius veiksnių. Tyrimo metu buvo įvardinti šie ribojantys veiksniai: finansavimo iššūkiai ir tęstinumo stoka; kvalifikuotų darbuotojų ir savanorių trūkumas; žemi atlyginimai bei menkos kompetencijų tobulinimo galimybės; biurokratiniai iššūkiai; teisiniai reikalavimai, ribojantys NVO kūrybiškumą; menkas NVO įtraukimas į strateginį planavimą ir lygiavertiškumo stygius bendradarbiaujant su savivaldybėmis; per menkas teikiamų socialinių paslaugų lankstumas; tarpusavio konkurencija tarp NVO ir silpna jų tinklaveika; visuomenės nuostatos, stereotipai; ribotas privataus sektoriaus ir skaitmeninių sprendimų įtraukimas.

Research shows that NGOs can provide flexible and innovative services, often more responsive to the needs of vulnerable people than traditional public institutions. However, it also highlights that these organizations often face funding, human resources, cooperation and administrative challenges - the latter limiting their capacity to operate. Although NGOs have been extensively studied abroad in the field of social protection, in Lithuania, and especially at regional level, their potential has not yet been fully explored. As the number of poor and marginalized people increases, the active involvement of NGOs is needed. In Vilnius, where a large part of the country's population is concentrated, several specific social problems exist. For this reason, NGOs fill an important functional niche in the provision of services to the needy. The specific nature of NGOs' activities allows them to operate more efficiently than public-sector bodies can. However, to exploit this potential properly, consistent inter-institutional cooperation is needed, as well as the necessary resources. For these reasons, a study on the potential of NGOs to provide public social services to the underprivileged in Vilnius City is both scientifically and practically relevant. The research problem arises from the opportunities and challenges for NGOs in Vilnius, where the growing demand for social services requires effective and innovative solutions. The underprivileged are a social group in need of various types of assistance. Despite the efforts of NGOs, their activities are often constrained by various challenges. The aim of thesis is to investigate the capacity of NGOs to provide public social services to the underprivileged in Vilnius City. The objectives are: (1) to examine the theoretical background of NGOs' provision of public social services; (2) to explore the specificities of social services provided to the underprivileged; (3) to examine the range of social services provided in Vilnius City Municipality and the legal framework; (4) to explore the opportunities and limiting factors for NGOs to provide public social services to underprivileged persons in Vilnius City Municipality. The type of research is a case study, focusing on the specifics of NGO activities in Vilnius City. The qualitative research was conducted using semi-structured interviews and qualitative content analysis. 12 informants took part in the research: 6 NGO representatives from organizations working with different target groups; 6 municipality representatives working in the field of social services management. The interviews were carried out between February and March 2025. The analysis of the theoretical assumptions revealed that the role of NGOs stems from the intersection of state, market and civil society models. While classically the state is seen as the main provider of social services, new ideas of public management and the theory of power networks emphasize partnerships with NGOs and other actors, aiming at greater efficiency of services. Depending on the approach, NGOs are an alternative to the rigid bureaucratic apparatus, being seen as intermediaries between the needs of the community and the resources of the state. Social services for the underprivileged vary in their form - they can be delivered in person, remotely or by mobile teams - but face similar obstacles: financial constraints, staff management problems, institutional and legal constraints, lack of cooperation with public authorities, and the stigmatization of underprivileged people. Despite these barriers, it is through NGOs that the most vulnerable people receive the help they need. The specificities of social services for the underprivileged include the diversity of modes of delivery, territorial accessibility, identification of target groups, the administrative registration process and the unique role of NGOs. These elements are closely interlinked. In Vilnius City Municipality, the spectrum of social services comprises basic needs (free meals, hostels, hygiene services), empowerment services (counselling, social skills training, psychosocial support), and inclusive services (rehabilitation, employment activities, financial literacy). Although this structure of social services is theoretically based on the Law on Social Services of the Republic of Lithuania, the catalogue and the accreditation rules, in practice, their provision is hampered by strict standards (e.g. “fitting” a service into a legal requirement). This aspect is not in line with the real diversity of the needs of the underprivileged: the range of services is expanding, but the strict legal requirements limit the flexibility and creativity of social service provision. Although NGOs in Vilnius are flexible organizations providing social services to the underprivileged, there are a few limiting factors in their activities. The following limiting factors were identified in the research: Funding challenges and lack of continuity; lack of qualified staff and volunteers; low salaries and poor opportunities for skills development; bureaucratic challenges; legal requirements that limit the creativity of NGOs; low involvement of NGOs in strategic planning and lack of equivalence in cooperation with municipalities; insufficient flexibility of the social services provided; competition between NGOs and weak networking; public attitudes, stereotypes; limited involvement of the private sector and digital solutions.