Asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija

Darbo tema – asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija. Temos aktualumas. Ši tema yra aktuali, nes Lietuvoje vis dar išlieka pakartotinio nusikalstamumo problema, o buvusių nuteistųjų integracija į visuomenę dažnai yra sudėtinga. Nors pastaraisiais metais didinamas dėmesys nuteistųjų resocializacijai įkalinimo įstaigose , praktikoje vis dar kyla nemažai sunkumų asmens pasirengimui sėkmingai integruotis visuomenėje atlikus bausmę. Svarbu analizuoti, kaip realiai vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracija visuomenėje ir koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo šiame procese Mokslinė problema Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojęs "Iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos tvarkos aprašas", kuriuo siekiama pagerinti buvusių nuteistųjų socialinę integraciją, tačiau tyrimų atskleidžiančių realias socialinės integracijos įgyvendinimo praktikas stinga. Keliami šie probleminiai klausimai: Kuo reikšmingi asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę socialinės integracijos pokyčiai? Kaip vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija? Kokie veiksniai turi įtakos sėkmingai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinei integracijai? Kokie kyla sunkumai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese? Koks socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Tyrimo objektas: asmenų, paleidžiamų (paleistų) iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų, socialinė integracija. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos galimybes. Tyrimo uždaviniai: Pateikti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos ypatumus. Atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtis. Aptarti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Identifikuoti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos įgyvendinimo praktines realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodai. Tyrime buvo taikyta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas interviu. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo išvados. Pagrindinės asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtys yra visuomenėje vyraujanti stigmatizacija, ribotos įsidarbinimo galimybės, būsto problemos, nepakankamas socialinių ryšių palaikymas, priklausomybės, žema savivertė bei nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Šie veiksniai veikia kompleksiškai, stiprindami vienas kitą ir apsunkindami asmens galimybes sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje. Stigmatizuojantis visuomenės požiūris mažina buvusių nuteistųjų galimybes įsidarbinti ir integruotis į socialinę aplinką, o ribotos užimtumo galimybės lemia finansinį nestabilumą ir apsunkina būsto išlaikymą. Silpni arba nutrūkę socialiniai ryšiai mažina emocinę ir praktinę paramą, kuri yra svarbi adaptacijos laikotarpiu. Vidiniai sunkumai riboja asmens gebėjimą aktyviai spręsti kylančias problemas ir priimti pagalbą. Nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo sustiprina šių kliūčių poveikį, nes asmuo lieka be nuoseklaus palaikymo pereinamuoju laikotarpiu. Dėl šių priežasčių didėja socialinės atskirties rizika, o nesėkminga adaptacija gali lemti grįžimą prie ankstesnio elgesio modelių ir pakartotinį nusikalstamumą. Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese yra reikšmingas ir daugialypis. Socialinis darbuotojas vertina asmens poreikius, rengia individualų socialinės integracijos planą, teikia informacinę, konsultacinę ir tarpininkavimo pagalbą, stiprina asmens motyvaciją bei koordinuoja pagalbos teikimą bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis ir organizacijomis. Empiriniu tyrimu atskleistas pagalbos poreikis asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese bei socialinio darbuotojo vaidmens raiška šiame procese. Įkalinimas daro poveikį asmens socialiniams ryšiams - jie silpnėja arba nutrūksta, mažėja asmens socialinis palaikymas. Kontroliuojamoje įkalinimo įstaigos aplinkoje ribojamas asmens savarankiškumas, kuris išėjus į laisvę pasireiškia sunkumais priimant sprendimus, planuojant laiką ir organizuojant kasdienį gyvenimą. Ne visi asmenys įkalinimo įstaigoje yra motyvuoti ir aktyviai dalyvauja resocializacijos procese ar pasinaudoja siūlomomis galimybėmis ir po bausmės atlikimo jiems kyla įvairių praktinių sunkumų integruojantis į visuomenę. Asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, yra reikalinga kompleksinė, nuosekli ir individualizuota pagalba. Nustatyta, kad svarbi palydimoji pagalba, užtikrinanti nuoseklų asmens lydėjimą pereinamuoju laikotarpiu ir padedanti mažinti pasimetimą bei stiprinti savarankiškumą. Socialinis darbuotojas vykdo įvairiapuses veiklas: užmezga kontaktą su asmeniu dar įkalinimo įstaigoje, vertina jo poreikius, planuoja socialinės integracijos priemones, teikia konsultacijas, teikia palydimąją pagalbą, padeda spręsti būsto, užimtumo, dokumentų, sveikatos ir kitas problemas, motyvuoja asmenį, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, siekiant atliepti asmens poreikius. Socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais, pagalbos socialiniam darbuotojui stoka, asmens motyvacijos, socialinių įgūdžių stoka, asmens priklausomybės, artimųjų palaikymo stygius bei visuomenės stigmatizuojantis požiūris į buvusius nuteistuosius. Socialiniams darbuotojams padeda spręsti sunkumus bendradarbių pagalba, intervizijos ir supervizijos bei mokymai. Socialinio darbuotojo veikla yra reikšminga asmeniui, nes padeda atkurti pasitikėjimą savimi, spręsti kasdienio gyvenimo problemas; šeimai – nes prisideda prie santykių atkūrimo ir stiprinimo; visuomenei - nes mažina socialinę atskirtį ir pakartotinio nusikalstamumo riziką.

The topic of the thesis – The social integration of ex-offenders. Relevance of the topic. This topic is relevant because recidivism remains a problem in Lithuania, and the integration of former prisoners into society is often difficult. Although in recent years more attention has been paid to the resocialization of inmates in correctional institutions, in practice there are still many challenges related to preparing individuals for successful integration into society after serving their sentence. It is important to analyse how the integration of individuals who have served a sentence of imprisonment actually takes place and what the role of a social worker is in this process. Research problem. Since January 1, 2021, the “Description of the Procedure for the Social Integration of Persons Released from Places of Imprisonment” has come into force, aiming to improve the social integration of former prisoners; however, there is a lack of research revealing the actual practices of implementing social integration. Research questions. What changes in social integration are significant for individuals who have served a sentence of imprisonment? How does the social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment take place? What factors influence successful social integration? What difficulties arise in the process of social integration? What is the role of a social worker in the social integration process of individuals who have served a sentence of imprisonment? Research object – social integration of persons released (or being released) from places of imprisonment. Research aim – to theoretically and empirically reveal the possibilities of social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment. Research objectives: To present the characteristics of social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment. To reveal the barriers to social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment. To discuss the role of the social worker in the process of social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment. To identify the practical realities of implementing social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment, based on the experiences of social workers. Research methods. The study applied analysis of scientific literature and documents, as well as semi-structured interviews. The collected data were analysed using qualitative content analysis. Research conclusions. The main barriers to the social integration of individuals who have served a sentence of imprisonment are societal stigmatization, limited employment opportunities, housing problems, insufficient social ties, addictions, low self-esteem, and insufficient continuity of support after release from prison. These factors interact, reinforcing each other and making it more difficult for individuals to successfully integrate into society. A stigmatizing societal attitude reduces employment opportunities and integration into the social environment, while limited employment opportunities lead to financial instability and make it more difficult to maintain housing. Weak or broken social ties reduce emotional and practical support, which is important during the adaptation period. Internal difficulties limit an individual’s ability to actively solve problems and accept help. Insufficient continuity of support after release strengthens the impact of these barriers, as the individual remains without consistent support during the transition period. As a result, the risk of social exclusion increases, and unsuccessful adaptation may lead to a return to previous behavioural patterns and recidivism. The role of the social worker in the social integration process of individuals who have served a sentence of imprisonment is significant and multifaceted. The social worker assesses the individual’s needs, prepares an individual social integration plan, provides informational, consultative and mediation support, strengthens motivation, and coordinates assistance in cooperation with other institutions and organisations. The empirical study revealed the need for support for individuals who have served a sentence of imprisonment in the social integration process, as well as the expression of the social worker’s role in this process. Imprisonment affects a person’s social ties – they weaken or break, and social support decreases. In the controlled environment of a correctional institution, a person’s independence is limited, which, after release, manifests in difficulties in making decisions, planning time and organising everyday life. Not all individuals are motivated or actively participate in the resocialization process during imprisonment or take advantage of the opportunities offered, and after serving their sentence they face various practical difficulties when integrating into society. Individuals who have served a sentence of imprisonment need comprehensive, consistent and individualized support. It was found that accompanying support is important, ensuring continuous guidance during the transition period and helping to reduce confusion and strengthen independence. The social worker performs a wide range of activities: establishes contact with the individual already in the correctional institution, assesses needs, plans social integration measures, provides consultations, offers accompanying support, helps to solve housing, employment, documentation, health and other issues, motivates the individual, and cooperates with other institutions to meet the person’s needs. Social workers face various difficulties, such as lack of support for the social worker, lack of motivation and social skills of the individual, addictions, lack of support from relatives, and a stigmatizing societal attitude towards former prisoners. Social workers are helped to address these difficulties by support from colleagues, intervision and supervision, as well as training. The activity of the social worker is significant for the individual, as it helps to restore self-confidence and solve everyday problems; for the family, as it contributes to restoring and strengthening relationships; and for society, as it reduces social exclusion and the risk of recidivism.