Reservations to international human rights treaties: problematic issues
Disertacijos gynimo komisijos pirmininkas / Dissertation Defence Board Chairman | |
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member | |
Grasis, Janis | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member | |
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Disertacijoje analizuojamos išlygos tarptautinėms žmogaus teisių apsaugos sutartims kaip vienas esminių probleminių tarptautinių sutarčių teisės institutų, atskleidžiantis įtampą tarp valstybės suvereniteto ir universalios žmogaus teisių apsaugos. Kritiškai vertinamas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės decentralizuotas išlygų vertinimo modelis, ypač valstybių prieštaravimų mechanizmas, kuris žmogaus teisių sutarčių kontekste veikia neveiksmingai, o „sutarties objekto ir tikslo” kriterijus išlieka pernelyg neapibrėžtas. Išanalizuotos išlygos pagrindinėms žmogaus teisių apsaugos sutartims atskleidžia sistemines spragas: plataus pobūdžio išlygos, dažnai grindžiamos religijos ar kultūrinėmis teisėmis, politiškai sąlygotą prieštaravimų praktiką ir sutarčių stebėjimo organų neprivalomojo pobūdžio išvadų ribotumą. Inovatyvioji tyrimo dalis skirta dirbtinio intelekto (DI) potencialui: siūloma DI taikyti automatizuotai išlygų stebėsenai, daugiakalbei analizei ir skaidrumo didinimui per viešas duomenų bazes, kartu pabrėžiant etines rizikas ir žmogaus eksperto kontrolės būtinybę. Disertacijos išvadose teigiama, kad 1969 m. Vienos konvencijos mechanizmas žmogaus teisių apsaugos sutartims yra nepakankamas, todėl būtinos institucinės reformos, didesnis skaidrumas ir atskaitingumas, kuriuos gali sustiprinti DI sprendimai ir pilietinės visuomenės spaudimas.
This dissertation examines reservations to international human rights treaties as one of the most contentious issues in international treaty law, exposing the tension between state sovereignty and universal human rights protection. It critically assesses the decentralized reservation regime under the 1969 Vienna Convention on the Law of Treaties, demonstrating that the “object and purpose” test remains insufficiently defined and that the state objection mechanism operates ineffectively in the human rights context. Through analysis of reservations to key instruments, the study identifies systemic weaknesses: widespread religion and culture-based reservations, politically driven objection practices, and the non-binding character of treaty body determinations. Empirical review of state practice demonstrates that objections rarely produce meaningful change without sustained civil society pressure. The dissertation’s innovative contribution proposes the use of artificial intelligence to enhance monitoring and transparency, including automated tracking, natural language processing, and multilingual databases for identifying potentially incompatible reservations, whilst preserving the primacy of human legal judgement. Reform proposals include clarifying the “object and purpose” standard, strengthening institutional oversight, and integrating AI-supported monitoring with appropriate ethical safeguards.