Globoje užaugusių moterų motinystės patirčių naratyvai

Šio magistro darbo tikslas – atskleisti, kaip globos sistemoje (institucijoje ar pas globėjus) užaugusių moterų vaikystės patirtys formuoja jų motinystės suvokimą, kylančius iššūkius ir asmeninio atsparumo mechanizmus. Tyrimo problema orientuota į tai, kaip augimas ne biologinėje šeimoje veikia moters savivoką bei motinystės praktiką ir su kokiais psichologiniais bei instituciniais iššūkiais susiduria šios mamos, kurdamos asmeninį atsparumą dažnai stigmatizuojančioje aplinkoje. Magistro darbą sudaro įvadas, trys pagrindiniai skyriai (teorinė, metodologinė ir empirinė dalys), išvados bei rekomendacijos. Teorinėje dalyje analizuojamas idealizuotas motinystės modelis, remiantis JAV feministine (E. N. Glenn, A. O’Reilly) bei specifiška Lietuvos (sovietinio ir posovietinio paveldo) perspektyva. Taip pat analizuojama iš anksto nuteisiančios valstybės socialinės politikos kritika bei „neutralizuotos motinos“ fenomenas. Empiriniam tyrimui atlikti pasitelktas kokybinis tyrimo metodas. Duomenys rinkti 2026 m. balandžio mėnesį taikant pusiau struktūruoto (giluminio) naratyvinio interviu metodą. Tikslinės (kriterinės) atrankos būdu tyrime dalyvavo 7 moterys, turinčios augimo vaikų namuose arba globėjų šeimose patirtį ir šiuo metu auginančios vieną ar daugiau vaikų. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę, išskiriant prasminius vienetus ir grupuojant juos į kategorijas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad motinystė po gyvenimo globos sistemoje pasižymi unikalia priešprieša tarp nevalingo praeities traumų atkartojimo ir didžiulės asmeninės stiprybės. Ekonominėje plotmėje šios moterys susiduria su didele skurdo rizika, nes į savarankišką gyvenimą žengia neturėdamos jokių finansinio raštingumo pagrindų ar materialinio užnugario. Vertinant institucijų veiklą, išryškėja akivaizdžiai ydinga praktika: vaiko teisių apsaugos ir socialinių paslaugų sistema dažniausiai remiasi ne pagalbos, o baudžiamuoju bei griežtos biurokratinės kontrolės principu. Dėl nerealių visuomenės lūkesčių ir tiesioginio institucijų kišimosi susiformuoja sudėtingas ir įtemptas moters, vaiko bei valstybės santykis. Buvusios globotinės nuolat susiduria su išankstiniu visuomenės pasmerkimu (vadinamąja „nematoma našta“). Būtent tai atbaido jas nuo bet kokio noro prašyti specialistų pagalbos, net ir susidūrus su visiškai natūraliomis motinystės krizėmis. Nepaisant visų sisteminių kliūčių, tyrimas atskleidžia išskirtinę šių moterų dvasinę tvirtybę. Motinystė joms virsta galingu savitėvystės (angl. re-parenting) procesu. Sąmoningai nutraukdamos iš kartos į kartą perduodamų traumų grandinę, jos kuria atvirą, atjauta ir besąlygišku pasitikėjimu pagrįstą ryšį su savo vaikais. Darbo išvadose pabrėžiama, kad norint užtikrinti sklandų šių šeimų įsiliejimą į visuomenę, būtinas esminis valstybės politikos lūžis. Privaloma pereiti prie žmogišku ryšiu paremto socialinio darbo, užtikrinti nesmerkiančią psichologinę pagalbą ir kurti patikimus lygiavertės mentorystės tinklus.

The aim of this Master’s thesis is to reveal how the childhood experiences of women who grew up in the care system (in institutional care or with foster parents) shape their perception of motherhood, emerging challenges, and personal resilience mechanisms. The research problem focuses on how growing up without a biological family affects a woman’s self-concept and motherhood practices, and what psychological and institutional challenges these mothers face while building personal resilience in a frequently stigmatizing environment. The Master’s thesis consists of an introduction, three main sections (theoretical, methodological, and empirical parts), conclusions, and recommendations. The theoretical part deconstructs the idealized model of motherhood, drawing on US feminist perspectives (E. N. Glenn, A. O’Reilly) and the specific historical context of Lithuania (Soviet and post-Soviet heritage). It also analyses the critique of preemptively judgmental social policies and the phenomenon of the “neutered mother”. A qualitative research method was chosen for the empirical study. Data were collected in April 2026 using the method of semi-structured (in-depth) narrative interviews. Using purposive (criterion) sampling, 7 women with backgrounds in children’s homes or foster care, who are currently raising one or more children, participated in the study. The collected empirical data were analysed using qualitative content analysis, identifying meaningful units and grouping them into categories. The findings reveal that motherhood for women with care experience is characterized by a unique tension between the involuntary repetition of past trauma and profound personal resilience. Economically, these women face a heightened risk of poverty, as they transition to independent living without fundamental financial literacy or a material safety net. Institutionally, the research highlights fundamentally flawed practices: child protection and social services predominantly rely on punitive bureaucratic control rather than genuine empowerment. Driven by unrealistic societal expectations and direct institutional interference, a fraught triad emerges between the mother, the child, and the state. Care leavers are constantly burdened with preconceived social stigma (the so-called “invisible burden”), which fosters a deep-seated distrust that deters them from seeking professional support even during typical parenting crises. Despite facing formidable systemic and internal barriers, the study reveals the extraordinary psychological resilience of these women. For them, motherhood serves as a powerful catalyst for identity transformation and the profound process of re-parenting. By consciously breaking the cycle of intergenerational trauma, they build open relationships based on empathy and unconditional trust with their children. The thesis concludes that to ensure the sustainable integration of these families, a paradigm shift in state policy is necessary—transitioning to relationship-based social work, destigmatized psychological support, and the establishment of peer-to-peer mentoring networks.