Viešosios tvarkos pažeidimas kaip teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas pagal reglamentą „Briuselis IA“
Disertacijos gynimo komisijos pirmininkas / Dissertation Defence Board Chairman | |
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member | |
Nekrošius, Vytautas | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Świerczyński, Marek | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Viešosios tvarkos, kaip teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo pagal reglamentą „Briuselis Ia“ taikymas yra vienas iš komplikuočiausių ir sudėtingiausių. Tai lemia ne tik viešosios tvarkos išlygos abstraktumas ir neapibrėžtumas, bet ir vis dar Europos Sąjungoje egzistuojantys teisiniai skirtumai tarp valstybių narių teisės sistemų. Nuo pat Briuselio konvencijos priėmimo viešosios tvarkos išlyga sulaukė daugybės kritikų ir siūlymų jos atsisakyti ar susieti ją tik su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu. Taip reglamentuose „Briuselis I“ ir „Briuselis Ia“ įtvirtinant tik procesinį viešosios tvarkos išlygos aspektą. Nors šie siūlymai nesulaukė palaikymo, disertacijoje atliktas tyrimas parodė, kad valstybių narių teismų sprendimų nepripažinimo klausimas viešosios tvarkos kontekste dažniausiai keliamas dėl procesinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų. Taip pat disertacijoje atliktas tyrimas atskleidžia, kad ne bet kokie teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimai gali būti pagrindu nepripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Taip pat reglamente „Briuselis Ia“ nustatytais nepripažinimo pagrindais suteikiama ne pakankama apsauga susitarimams dėl išimtinės jurisdikcijos, kadangi tokių susitarimų nepaisymas nėra pagrindu nepripažinti kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo. Tokia situacija sudaro galimybes asmenims ieškoti palankiausios jurisdikcijos ir nėra suderinama su siekiu užkardyti taktinio bylinėjimosi galimybes.
The application of public policy as a basis for non-recognition of judgments under the Brussels Ia Regulation is one of the most complex and challenging aspects. This complexity arises not only from the abstract and undefined nature of the public policy exception but also from the legal differences that still exist among the legal systems of the European Union Member States. Since the adoption of the Brussels Convention, the public policy exception has faced significant criticism and proposals for its removal or limitation solely to Article 6 of the European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms. Consequently, practical application of the Brussels I and Brussels Ia Regulations confined the public policy exception to its procedural aspect. As well as, research conducted in the dissertation revealed that the issue of non-recognition of judgments by Member States’ courts in the context of public policy is most often raised due to procedural violations of the right to a fair trial. The findings of the dissertation further demonstrate that not every violation of the right to a fair trial can serve as a basis for non-recognition of a judgment issued in another Member State due to public policy considerations. Moreover, the grounds for non-recognition established under the Brussels Ia Regulation do not provide sufficient protection for exclusive jurisdiction agreements, as the disregard of such agreements does not constitute a basis for non-recognition of a judgment issued in another Member State. This situation creates opportunities for parties to engage in forum shopping, which is incompatible with the objective of preventing tactical litigation practices.