Dezinformacija ir saviraiškos laisvė
Recenzentas / Rewiewer |
Licencinė sutartis Nr. MRU-EDT-1993.
Magistro baigiamajame darbe „Dezinformacija ir saviraiškos laisvė“ analizuojamas dezinformacijos ir saviraiškos laisvės santykis tarptautinės teisės, Europos žmogaus teisių apsaugos sistemos ir ES teisės kontekste. Darbe keliama problema, kaip užtikrinti, kad kovos su dezinformacija priemonės, taikomos skirtinguose reguliavimo kontekstuose, nepažeistų saviraiškos laisvės ir atitiktų teisėtumo, būtinumo bei proporcingumo principus. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama dezinformacijos sąvoka, jos požymiai ir atribojimas nuo kitų informacijos sklaidos formų – misinformacijos, malinformacijos, nuomonės, satyros ir propagandos. Atskleidžiama, kad dezinformacija negali būti tapatinama vien su melagingos informacijos paskleidimu, nes jos vertinimui reikšmingi ir klaidinantis informacijos pobūdis, skleidėjo intencija, galimas žalingas poveikis bei pateikimo kontekstas. Taip pat analizuojama saviraiškos laisvė kaip pagrindinis dezinformacijos ribojimo vertinimo kriterijus. Antroje darbo dalyje vertinamas EŽTT požiūris į saviraiškos laisvės ribojimą dezinformacijos kontekste. Analizuojami teisėtumo, būtinumo demokratinėje visuomenėje ir proporcingumo kriterijai, EŽTT jurisprudencija rinkimų proceso apsaugos srityje bei EŽTK 17 straipsnio taikymo ribos. Darbe nustatyta, kad EŽTT dezinformacijos nelaiko savarankišku ir automatiniu saviraiškos laisvės ribojimo pagrindu, todėl kiekvienu atveju būtinas individualus aplinkybių vertinimas. Trečioje darbo dalyje nagrinėjamas ES požiūris į dezinformacijos kontrolę. Analizuojamos informacijos ribojimo priemonės, tokios kaip blokavimas, filtravimas ir turinio šalinimas, taip pat platformų atsakomybė, reklamos ir demonetizavimo mechanizmai, DI bei algoritminio turinio moderavimo poveikis saviraiškos laisvei. Darbe daroma išvada, kad ES požiūris grindžiamas prevenciniu sisteminių rizikų valdymu, tačiau tokios priemonės turi būti taikomos atsargiai, užtikrinant skaidrumą, procedūrines garantijas ir proporcingą saviraiškos laisvės apsaugą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad dezinformacijos reguliavimo fragmentiškumas ir sąvokos neapibrėžtumas gali sudaryti prielaidas pernelyg plačiai valstybių, nacionalinių institucijų ir privačių platformų diskrecijai. Vis dėlto dezinformacijos kontrolės priemonės gali būti pateisinamos tik tada, kai jos nukreiptos prieš sąmoningą ir reikšmingą informacinę manipuliaciją, o ne prieš teisėtą kritiką, nuomonę, satyrą ar politinę diskusiją.
The master’s thesis “Disinformation and Freedom of Expression” analyses the relationship between disinformation and freedom of expression in the context of international law, European human rights law and EU law. The main research problem addressed in the thesis is how to ensure that measures aimed at combating disinformation, applied in different regulatory contexts, do not violate freedom of expression and comply with the principles of legality, necessity and proportionality. The first part of the thesis examines the concept of disinformation, its main elements and its distinction from other forms of information, including misinformation, malinformation, opinion, satire and propaganda. The analysis shows that disinformation cannot be understood merely as the dissemination of false information. Its assessment also requires consideration of the misleading nature of the information, the intention of the disseminator, the potential harmful impact and the context in which the information is presented. Freedom of expression is therefore treated as the main legal criterion for assessing the justification of restrictions on disinformation. The second part of the thesis analyses the approach of the ECtHR to restrictions on freedom of expression in the context of disinformation. It examines the criteria of legality, necessity in a democratic society and proportionality, as well as the ECtHR case law concerning elections and the limits of the application of Article 17 of the ECHR. The thesis concludes that the ECtHR does not treat disinformation as an independent automatic ground for restricting freedom of expression. Instead, each restriction must be assessed individually, taking into account the specific circumstances of the case. The third part of the thesis focuses on the EU approach to disinformation control. It analyses measures such as blocking, filtering and content removal, as well as the responsibility of digital platforms, advertising and demonetisation mechanisms, and the impact of artificial intelligence and algorithmic content moderation on freedom of expression. The thesis concludes that the EU approach is based on preventive systemic risk management, but such measures must be applied carefully, ensuring transparency, procedural safeguards and proportionate protection of freedom of expression. The research concludes that the fragmented nature of disinformation regulation and the lack of a clear legal definition may create broad discretion for states, national authorities and private platforms. However, disinformation control measures may be justified only where they target intentional and significant information manipulation, rather than lawful criticism, opinion, satire or political debate.