Žalos ar nuostolių numatymas kaip verslininko sutartinės civilinės atsakomybės sąlyga
Pakštytė, Orinta |
Recenzentas / Rewiewer |
Licencinė sutartis Nr. MRU-EDT-1992.
Teisės sistemoje nėra vieningo požiūrio į tai, kokią vietą nuostolių numatymo doktrina užima sutartinės atsakomybės ribojimo sistemoje ir kokių teisinių subjektų atžvilgiu minima doktrina tūrėtų būti taikoma. Atitinkamai, baigiamajame darbe siekiama atskleisti sutartinės atsakomybės ribojimo būtinybę. Taip pat pateikiama nuostolių numatymo doktrinos kilmė, tiriama šios doktrinos reikšmė ir vertinimo elementų turinys skirtingų valstybių teisinėse sistemose. Taip pat analizuojamas nuostolių numatymo savarankiškumas kitų sutartinės atsakomybės ribojimo mechanizmų atžvilgiu. Atlikta analizė leidžia daryti išvadą, kad nuostolių doktrina yra savarankiškas sutartinės ribojimo mechanizmas, kuris nėra išimtinai siejamas su specifiniu teisės subjektu. Tačiau sutiktina, kad tam tikrose valstybėse numatomumas veikia kaip instrumentas kituose sutartinės atsakomybės ribojimo mechanizmuose. Siekiant išlaikyti minimos doktrinos savarankiškumą, Lietuvos teisėje, visų pirma, siūlytina vienodinti numatomumo doktrinos taikymą, atsisakant jos taikymo išimtinai tik verslininkams, o paskui plėtoti ir nuostolių numatymo doktrinos vertinimo elementų turinį teismų praktikoje.
There is no uniform approach within legal systems regarding the position that the doctrine of foreseeability occupies within the framework of the limitation of contractual liability, nor as to the categories of legal subjects to whom this doctrine should apply. Accordingly, this thesis seeks to reveal the necessity of limiting contractual liability. It also examines the origins of the doctrine of foreseeability, analyses its significance, and explores the content of its evaluative elements across different legal systems. Furthermore, the study assesses the autonomy of foreseeability in relation to other mechanisms for limiting contractual liability. The conducted analysis leads to the conclusion that the doctrine od foreseeability constitutes an autonomous mechanism for limiting contractual liability and is nor exclusively associated with a specific category of legal subjects. However, it is acknowledged that in certain jurisdictions foreseeability operates as an instrument within other mechanism of limitation of contractual liability. In order to preserve the autonomy of this doctrine, it is primary recommended that Lithuanian law harmonize the application of foreseeability by abandoning its exclusive application to business entities, and subsequently further develop the content of the evaluative elements of the doctrine of foreseeability in judicial practice.