Mykolo Romerio universiteto mokslo valdymo sistema (CRIS)





Mokslininko profilio nuoroda: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/20126
Rodoma1 - 1 iš 1
  • Item type:ETD,
    Kultūros srities valdymas kaip administracinės teisės objektas
    [Management of Cultural field as an object of Administrative law]
    doctoral thesis[2008][S001]
    Kaunas: Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), 2008-02-15

    Tiriamojo darbo aktualumas ir problematiškumas Per daugiau kaip septyniolika nepriklausomybės metų Lietuva ekonominėje, teisinėje bei sociokultūrinėje srityse išgyveno daug plėtros ir novacijų procesų, kilo „pilietinis“ – „regioninis“ atgimimas, dažniausiai skatinamas ir vadovaujamas kultūros politikos. Įsivyraujanti globalizacija, naujų socialinių koncepcijų formavimosi etapas įnešė daug naujo į žmogaus, visuomenės, valstybės kaitos sampratą bei pateikė naują kultūros socialinį statusą, kuris atspindimas įvairiuose socialiniuose procesuose, taip pat ir teisėje. Taigi kultūra yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, kurios sąsajos su teise ir jos teisinis reguliavimas grindžiamas ne tik atitinkamais bendriausiais dėsningumais, tačiau ir išskirtine specifika. Visuomeninių santykių turinio kaitos sąlygomis žmogus, visuomenė ir valstybė ima kelti probleminius klausimus tiek kultūrai, tiek ir teisei, dėl to kinta įpročiai, nyksta buvęs kultūrinis tapatumas, atsiranda naujos gyvenimo tendencijos. Vykstantys socialiniai pokyčiai susaistomi su kultūrine motyvacija, taigi kultūra tampa aktualiu visuomenės kaitos veiksniu bei esmine socialinių pokyčių priežastimi, kartu lemiančia ir teisės adaptacinę kaitą. Taigi, kultūra tapo veiksminga socialinio gyvenimo, tame tarpe ir teisės raidos, skatintoja. Kartu ji - labai svarbi žmogaus asmenybės socialinės bei teisinės brandos priemonė ir vienas iš esminių visuomenės ir valstybės demokratinės plėtros instrumentų. Tačiau tikslingą ir veiksmingą kultūros pritaikymą viešajam interesui užtikrinti gali tik valstybė, panaudodama įvairias socialines ir teisines priemones. Todėl viešojo administravimo požiūriu, ypač jame kaip valdymo instrumentui reiškiantis administracinei teisei, labai svarbu tiksliau apibrėžti valdomo objekto sąvoką. Tai leidžia nustatyti, šiuo atveju kultūros, viešojo administravimo ribas bei sukuria veiksmingas poveikio kultūrai socialines - teisines funkcionavimo sąlygas, optimizuoja jos teisinį reguliavimą. Kultūros apibrėžimų raida iš esmės yra kintančių sociumo intelektualinių poreikių tenkinimo pasekmė, šie poreikiai savo ruožtu yra visuomenės evoliucijos pasekmė. Be to, kultūros samprata priklauso nuo visuomeninių santykių ir reiškinių tyrinėjimo pjūvių ir lygmens. Todėl apibrėžimo pasirinkimas yra labai svarbus analizuojant ir kuriant administracinius teisinius kultūros valdymo instrumentus. Per kultūros sampratos turinio analizę galima detaliau numatyti kultūros ir teisės sąveiką. Kadangi kultūra socialine prasme yra daugialypė, jos tyrimo ypatumai, reikšmingi teisei, turi būti orientuoti į kompleksinį požiūrį, taip pat būtina ištirti kultūros santykį su visomis visuomenės kaitos apraiškomis, procesais, sritimis. Tokia analizė atskleistų kultūros vertybių ir normų poveikio sociokultūrinei kaitai ypatumus, nurodytų galimus šių vertybių ir normų teisės objektyvacijos orientyrus. Kintanti sociokultūrinė situacija šiuolaikinėje visuomenėje bei iš jos kylančios problemos ir prieštaravimai reikalauja visapusiškos teorinės analizės bei ja pagrįstų valdymo sprendimų. Naujos kokybės kultūros neįmanoma pasiekti be kultūros srities valdymo sistemos pertvarkos, kuri turėtų stimuliuoti naujas kultūros struktūras ir veiklos formas, sukurti maksimalias galimybes naujiems kultūros institutams bei diegti novacijas administracinės teisės šakoje. Kardinaliems pokyčiams būtinas teorinis pagrindimas, empiriškai patikrintas nuoseklių veiksmų algoritmas, besiremiantis į konceptualų pagrindą, susijusį su visos visuomenės interesais. Toks algoritmas reikalingas būtent kultūros sferoje, kuri savo prigimtimi yra savireguoliuojanti sistema, nepriimanti griežto tiesioginio administracinio poveikio. Pamatiniu teoriniu postulatu vis tik yra tezė, teigianti, kad kultūra – objektyviai valdoma sistema. Administruodama kultūrą, valstybė dažnai neadekvačiai ir ne laiku reaguoja į aplinkos kaitą. Sisteminiu požiūriu nėra tinkamai suderinami atskiri administracinės teisės elementai: teisės doktrina, norma, teisės principai. Dažni prieštaravimai makro lygmenyje tarp socialinių kultūros strateginių dokumentų ir atitinkamais kultūros klausimais susijusių teisės doktrinų. Taip genetiškai užprogramuojamas teisės normos neatitikimas žmonių objektyviems poreikiams. Dėl to reguliuotinos kultūros apraiškos visuomenėje aplenkia tam tikros reguliuojamos kultūros srities teisės normomis sukurtus valdymo institucijų veiklos stereotipus. Esant tokioms socialinėms - politinėms ir ekonominėms sąlygoms šiuolaikinėje visuomenėje aktuali yra naujų kultūros, kaip valstybės reguliuojamos srities, valdymo formų ir metodų paieška, nuolatinė kultūros atsinaujinimo mechanizmo analizė, būsimų problemų numatymas ir atitinkamos administracinių teisinių poveikių sistemos metodologijos sukūrimas. Būtent šių veiksmų pasekoje pakiltų kultūros vystymosi kokybė, o kryptinga nacionalinės kultūros plėtra, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta valstybės prioritetu, turėtų suvienyti visuomenės pastangas užtikrinant tautos kūrybinių galių stiprėjimą. Disertacinio tyrimo objektas Kultūros srities valstybinio valdymo sistema, administraciniu – teisiniu požiūriu, o taip pat kultūros administracinių subjektų teisinį statusą apibrėžiančios teisės normos ir praktikoje susiklostę administraciniai teisiniai santykiai. Disertacinio tyrimo tikslas Atskleisti kultūros srities teisines vertybes bei valdymo rezervus, kurie sudarytų prielaidas visuomenės evoliucijai kultūros sferoje; įvertinti Lietuvos kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo proceso ypatybes, identifikuoti priežastis, trukdančias realizuoti efektyvią kultūros politiką, atitinkančią visuomenės lūkesčius, bei parengti pasiūlymus negatyvių procesų eliminavimui. Disertacinio tyrimo uždaviniai Darbo tikslui pasiekti keliami uždaviniai: įvertinti kultūros vaidmenį žmogaus, visuomenės, valstybės kaitoje ir kultūros vertybinę bei reguliacinę funkcijas kaip administracinės teisės objektyvacijos rezervą; įvertinti kultūrą ne tik kaip reiškinį, tačiau ir kaip evoliucionuojančios visuomenės funkcionavimo daugialypę aplinką bei atkleisti kultūros ir teisės sąveiką; pateikti kultūros sampratą, vartotiną nagrinėjant kultūros valstybinio reguliavimo problemas bei atskleisti kultūros atsinaujinimo esmę - tai yra veiklos transliacijos ir reprodukcijos kultūros srityje mechanizmus; siekiant atsižvelgti į nuolat kintančios kultūros ir teisės sąveikos aspektus šiuolaikiniame pasaulyje, įvertinti kultūros valdymo politikos raidos ir vystymosi tendencijas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje bei teisiniu ir vadybiniu aspektais atlikti kultūros valdymo įvairiose šalyse lyginamąją analizę; išanalizuoti Lietuvos kultūros valdymo proceso dalyvių veiklą administracinės teisės įstatyminėje bazėje; išnagrinėti kultūros finansavimo sistemos ypatumus bei nustatyti kultūros finansavimo lygmenis, principus ir kylančias problemas; įvertinti valstybės reguliuojamos kultūros srities mokestinę aplinką administracinės teisės įstatyminėje bazėje. Tiriamojo darbo praktinė reikšmė Šio tiriamojo darbo praktinė reikšmė yra tiesiogiai susijusi su mokslinio darbo aktualumu. Išsamiai įvertinus kultūrą kaip valdomą objektą viešojo administravimo požiūriu, ypač kai jame kaip valdymo instrumentas reiškiasi administracinė teisė, galima nustatyti kultūros viešojo administravimo ribas bei sukurti veiksmingas poveikių kultūrai socialines teisines funkcionavimo sąlygas, o tai optimizuotų jos teisinį reguliavimą. Pateiktas kultūros reprodukcijos modelis, kaip demokratinės visuomenės evoliucijos sąlyga, apibrėžiamas kaip subjektyvizuota veikla kuriant, plečiant (multiplikuojant) ir panaudojant kultūros gėrybes ir paslaugas. Pateiktos kultūros reiškinių reprodukcijos schemos evoliucionuojančioje visuomenėje sudaro prielaidas nustatyti kultūros gėrybių ir paslaugų teisines vertybes bei jas materializuoti administracinės teisės principuose, teisės doktrinoje bei norminiuose aktuose. Išanalizavus valdymo ribas kultūros sferoje galima teigti, kad nacionalinė kultūra, kaip sudėtinga dinaminė sistema su savireguliacijos ir valdymo komponentais bei globaliais poveikiais turi būti analizuojama ir orientuojama valstybinių institucijų, kad išlaikyti savąjį identitetą. Kartu užtikrinant demokratinės valstybės ir atviros visuomenės prioritetus. Ginamieji disertacinio tyrimo teiginiai ( hipotezės) Hipotezė Nr. 1. Šiuolaikinė valstybė, visuomenė ir žmogus išgyvena visuotinės socialinės transformacijos sąlygas. Tuo tarpu kultūra buvo ir yra aktualus visuomenės kaitos veiksnys, socialinių pokyčių esminė priežastis, kartu lemianti ir teisės adaptacinę kaitą. Taigi kultūra yra visuomenės ir valstybės demokratinės plėtros instrumentas, o taip pat labai svarbi žmogaus asmenybės socialinės bei teisinės brandos priemonė. Tačiau tik valstybė, panaudodama įvairias socialines ir teisines priemones gali užtikrinti kultūros pritaikymą viešajam interesui. Todėl viešojo administravimo požiūriu, ypač kuomet kaip valdymo instrumentas reiškiasi administracinė teisė, labai svarbu kaip galima tiksliau apibrėžti valdomo objekto sąvoką. Kultūros sąvokos apibrėžties formulavimas viešojo administravimo požiūriu leidžia nustatyti kultūros valstybinio reguliavimo ribas bei sukuria prielaidas optimizuoti jos teisinį reguliavimą. Hipotezė Nr. 2 Administruodama kultūrą valstybė dažnai neadekvačiai ir ne laiku reaguoja į aplinkos kaitą. Kultūros srityje sisteminiu požiūriu nėra tinkamai suderinami atskiri administracinės teisės elementai: teisės principai, teisės doktrina, teisės norma. Dažnai atsiranda prieštaravimai makrolygmenyje tarp kultūros strateginių dokumentų ir teisės doktrinos, suponuojančios kultūros visuomeninių santykių teisinį reglamentavimą. Taip genetiškai užprogramuojamas teisės normos neatitikimas objektyviems žmonių poreikiams. Dėl to kai kurios kultūros apraiškos visuomenėje neretai aplenkia reguliuojamos kultūros srities teisės normomis sukurtus valdymo institucijų veiklos stereotipus. Šiuo požiūriu kultūra ir jos reguliuotinos reprodukci

      9  29