Žemeckė-Milašauskė, Audronė
Pakuočių atliekų teisinio reguliavimo problematika: teorinės ir praktinės problemosItem type:ETD, [Issues in the Legal Regulation of Packaging Waste: Theoretical and Practical Problems]magister thesis[2025][S001]Vinkutė, ViltėLietuvoje nuo 2015 m. iki 2022 m. pakuočių atliekų kiekis išaugo 20 %. Atsižvelgiant į tai, kad šalis susiduria su nuolatiniu pakuočių atliekų kiekio didėjimu ir jų tvarkymo iššūkiais, 2023 m. birželio 8 d. Europos Komisija išplatino pranešimą, kuriame nurodyta jog Lietuvai kyla rizika nepasiekti pakuočių atliekų perdirbimo tikslų iki 2025 m. gruodžio 31 d. t.y. parengti pakartotiniam naudojimui ir perdirbti ne mažiau kaip 65 % visų pakuočių atliekų, kas rodo, kad šalis susiduria su pakuočių atliekų teisinio reguliavimo įgyvendinimo problemomis. Magistro baigiamojo darbo tikslas – atskleisti pakuočių atliekų teisinio reguliavimo teorines ir praktines problemas. Šiam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: atskleisti pakuočių atliekų sampratą bei rūšis, pakuočių atliekų sistemą ir jos dalyvius; atlikti Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos pakuočių atliekų teisinio reguliavimo apžvalgą; išanalizuoti pakuočių atliekų susidarymo mąstą Europos Sąjungoje ir Lietuvoje atskleidžiant pakuočių atliekų tvarkymo praktines problemas; išskirti pakuočių atliekų teisinio reguliavimo principus ir apžvelgti su „teršėjas moka“ ir gamintojo atsakomybės principų įgyvendinimu susijusias teorines problemas teismų praktikoje. Baigiamajame darbe siekiant įgyvendinti darbo tikslą bei uždavinius, taikyti mokslinės literatūros apžvalgos, teisės aktų, statistinės analizės, grafinis duomenų pateikimo, teismų praktikos analizės bei apibendrinimo metodai. Pirmajame skyriuje pateikiama Lietuvos įstatymo leidėjo bei mokslinėje literatūroje suformuluota pakuočių atliekų samprata, pakuočių atliekų rūšys, sistema ir dalyviai. Antrajame skyriuje apžvelgti pagrindiniai pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuojantys Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai. Trečiajame skyriuje analizuoti pakuočių atliekų susidarymo ir tvarkymo statistiniai duomenys. Nuo 2015 m. iki 2022 m. pakuočių atliekų kiekis Lietuvoje padidėjo 20 %, o mažiausiai atliekų perdirbta 2022 m. – 58,3 %. Tyrimo metu išskirtos šios praktinės problemos: 1) dėl nepakankamo gyventojų sąmoningumo daugiau nei 30 % pakuočių atliekų konteineriuose sudaro netinkamos atliekos. Teisinis reguliavimas nepakankamai skatina gyventojus rūšiuoti atliekas; 2) gamintojai ir importuotojai nepakankamai taiko ekologinio projektavimo principus rinkdamiesi gaminių pakuotes, dėl ko dalis pakuočių nėra perdirbamos; 3) šalyje trūksta atliekų rūšiavimo konteinerių. Užstato už vienkartines sistemos analizė parodė, jog 2023 m. Lietuvoje surinkta 92,3 % užstatinių pakuočių, tačiau užstatinės pakuotės sudaro nedidelę visų rinkai pateiktų tokių pakuočių dalį (2023 m. 16,5 %), dėl ko bendras pakuočių atliekų perdirbimo rodiklis išlieka nedidelis. Ketvirtajame skyriuje atlikta „teršėjas moka“ ir gamintojo atsakomybės principų teismų praktikos analizė parodė, jog atsakomybė už faktišką atliekų tvarkymą lieka gamintojui ir importuotojui net ir tada, kai jis neturi realių galimybių kontroliuoti visų atliekų tvarkymo grandinėje dalyvaujančių subjektų neteisėtų veiksmų, kas iškreipia principo esmę.
36 60 Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas: teorinės ir praktinės problemosItem type:ETD, [Illegal Gathering of Private Personal Data: Theoretical and Practical Issues]master thesis[2023][S001]Berkmonaitė, AušrinėLietuvos jurisprudencijoje teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą įtvirtinta sąlyginai ne taip ir seniai – pastaraisiais dešimtmečiais. Jeigu ankščiau Lietuvos žmonės neskyrė didelio dėmesio šiai asmens konstitucinei teisei, tai pastaruoju metu Lietuvos žmonės vis aktyviau identifikuoja jų privatumo pažeidimus ir vis dažniau siekia šią savo teisę ginti teisinėmis priemonėmis. O tai parodo augantį teisinį demokratinės visuomenės sąmoningumą. Būtent dėl tos priežasties privataus gyvenimo samprata keičiasi, kartu stiprėja ir poreikis ginti žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisės pažeidimai identifikuojami vis naujose asmens privataus gyvenimo srityse, todėl labai svarbu tas sritis atpažinti ir ištirti, todėl baigiamojo darbo tikslas išanalizuoti neteisėto informacijos rinkimo apie privatų asmens gyvenimą teisinį reglamentavimą bei praktinius aspektus, pateikiant galimus problemų sprendimo būdus. Baigiamajame darbe iškeltos problemos susijusios su neteisėtu informacijos rinkimu apie privatų asmens gyvenimą. Baigiamajame darbe siekiama atskleisti, ar sutuoktinis, norėdamas įrodyti kito sutuoktinio neištikimybę, gali pažeisti jo privatumą. Taip pat siekiama išsiaiškinti ar įstatymas tinkamai nustato pareigūnų teises taikyti procesinę prievartos priemonę – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, fiksavimą ir kaupimą, ar numato garantijas, kad taikant šią procesinę prievartos priemonę nebus pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, ar procesinės prievartos priemonės taikymas, skverbiantis į žmogaus privatų gyvenimą, pateisinamas nusikalstamų veikų tyrime. Baigiamąjį darbą sudaro trys skyriai. Pirmame skyriuje atskleidžiama asmens privataus gyvenimo ir neteisėtos informacijos rinkimo sampratos ir reglamentavimas. Antrame skyriuje analizuojamas santuokos institutas ir sutuoktinio privataus gyvenimo ribos. Trečiajame skyriuje yra išanalizuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo samprata, reglamentavimas bei problematika ryšyje su teise į privatų asmens gyvenimą. Baigiamojo darbo dėstomojoje dalyje atskleistos neteisėto informacijos rinkimo apie privatų asmens gyvenimą taikymo praktinės problemos, pristatomi kiekybinio tyrimo rezultatai – anketinė apklausa su atsitiktiniais asmenimis. Taikant apklausą buvo siekiama išsiaiškinti visuomenės požiūrį į neteisėtą informacijos rinkimą apie privatų asmens gyvenimą, ieškoti pateiktų atsakymų priežasčių ir problemų, kurios trukdo asmenims pasitikėti teisėsaugos institucijomis, kurios atlieka tyrimus dėl neteisėto informacijos rinkimo apie privatų asmens gyvenimą bei vykdo procesines prievartos priemones, pažeidžiančias asmenų privatumą. Baigiamojo darbo išvados padeda atskleisti neteisėto informacijos rinkimo apie privatų asmens gyvenimą pagrindus bei teisinius aspektus.
85 31 Prievartos priemonių panaudojimo prieš transporto priemonių vairuotojus, kurie nepaklūsta policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, aspektaiItem type:ETD, [Aspects of Measures against Drivers who do not Comply to Police Officers‘ Request to Pull over]master thesis[2019][S001]Pečkytė, DovilėPrievartos priemonių panaudojimas prieš vairuotojus, kurie nepaklūsta policijos pareigūno reikalavimui sustoti yra sudėtingas procesas. Jo sudėtingumą sąlygoja pareigūnui kylanti pareiga per labai trumpą laiką įvertinti tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą naudoti prievartą ir pasirinkti proporcingą prievartos priemonę siekiamiems tikslams. Prievartos panaudojimas priverstinai stabdant transporto priemones dažnu atveju sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, kurios siejamos su žmogaus teisių apribojimais ir pažeidimais. Todėl šiuo tyrimu išanalizavus prievartos priemonių panaudojimo faktinį ir teisinį pagrindus siekiama atskleisti prievartos panaudojimo policijai priverstinai stabdant transporto priemones galimybes praktikoje ir probleminius aspektus. Tyrimu nustatyta, kad nacionalinius teisės aktus, reguliuojančius policijos naudojamą prievartą, suderinus su ES teise, prievartos priemonių ypač šaunamojo ginklo panaudojimo galimybės tapo ribotos, tačiau tuo buvo sustiprinta žmogaus teisių ir laisvių apsauga bei sukurtos prielaidos išvengti galimų perteklinės prievartos naudojimo atvejų, kai policijos pareigūnai priverstinai stabdo transporto priemones. Išanalizuota teismų praktika patvirtino, kad esminė sąlyga prievartai naudoti – „neišvengiamas pavojus“ – praktikoje interpretuojama skirtingai. Todėl siekiant objektyviai įvertinti prieš transporto priemones panaudotų prievartos priemonių ir kilusios žalos teisėtumą būtina vadovautis teismų praktikoje suformuotais vertinamaisiais kriterijais (pažeidėjo pavojingumas, realios grėsmės egzistavimas, prievartos priemonės proporcingumas).
30 18 Gyvosios gamtos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų sistema ir jų įgyvendinimo problemosItem type:ETD, [Legislation system that regulates protection of living nature and their implementation problems]master thesis[2017][S001]Muliuolienė, AstaBaigiamajame darbe analizuojamas gyvosios gamtos apsaugos teisnis reglamentavimas Lietuvoje. Baigiamojo darbo tikslas - išanalizuoti gyvosios gamtos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų sistemą bei jų įgyvendinimo problematiką, išsiaiškinti, ar tinkamai Lietuvos Respublikoje yra reglamentuojama gyvosios gamtos apsauga. Išanalizavus gyvosios gamtos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, nustatyta, kad gyvosios gamtos apsaugos santykius Lietuvoje reguliuoja tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai, nacionaliniai įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Nors išanalizavus Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nustatyta, kad reglamentuojant visuomeninius santykius gyvosios gamtos apsaugos srityje, pasitaiko atvejų, kai poįstatyminiuose teisės aktuose nustatomas įstatymais nepagrįstas teisinis reguliavimas, tačiau darytina išvada, kad gyvosios gamtos apsaugos teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikoje yra tinkamas. Vykdydamas Konstitucijoje įtvirtintą valstybės priedermę saugoti natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, užtikrinti racionalų gamtinių išteklių naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, įstatymų leidėjas nustatė tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bendro pobūdžio teisės normos, reglamentuojančios aplinkos apsaugą, suformuluotos pagrindiniame Aplinkos apsaugos įstatyme, kurio normas papildo atskirų aplinkos objektų, tame tarpe ir gyvosios gamtos objektų, naudojimą ir apsaugą reglamentuojantys atskiri įstatymai bei poįstatyminiai aktai.
16 21 Institucijų, vykdančių gyvosios gamtos apsaugą, funkcijos ir įgaliojimaiItem type:ETD, [Functions and powers of institutions implementing the protection of the animate nature]master thesis[2016][S001]Bajarūnienė, KristinaTyrimo esmė. Magistro baigiamajame darbo praktinėje dalyje nagrinėjama teismų praktika bylose, susijusiose su gyvosios gamtos apsauga. Tyrimo tikslas – išanalizuoti institucijų, įgyvendinančių gyvosios gamtos apsaugą funkcijas ir įgaliojimus bei atskleisti iš jų kylančius probleminius aspektus. Tyrimo uždaviniai: 1) Atskleisti aplinkos apsaugos sampratos bei paskirties ypatumus; 2) Išanalizuoti aplinkos apsaugos teisinį reguliavimą tarptautiniame ir nacionaliniame kontekste; 3) Išnagrinėti gyvosios gamtos apsaugą įgyvendinančioms institucijoms priskirtus įgaliojimus pagal jų kompetenciją ir aptarti jų įgyvendinamas funkcijas; 4) Išanalizavus teismų praktiką gyvosios gamtos apsaugos kontekste, atskleisti esamą problematiką. Tyrimo rezultatai: atlikus teismų praktikos analizę, nustatyta, kad: gyvosios gamtos apsaugą užtikrinti privalančių institucijų darbuotojai ne visuomet atsakingai ir deramai, laikydamiesi teisės aktų nuostatų atlieka savo tarnybines pareigas, piktnaudžiauja turimu pareiginiu statusu, viršija jiems suteiktus įgaliojimus arba piktnaudžiauja tarnyba; Teismams inkriminuojant asmenims nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. (piktnaudžiavimas), būtinas elementas yra dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos kilusių padarinių (žalos) dydis; Teismų nagrinėjamose administracinių teisės pažeidimų bylose, susijusiose su gyvosios gamtos apsauga, itin svarbus yra tinkamas visų byloje surinktų įrodymų vertinimas, kuris privalo būti visapusiškas, pilnas ir objektyvus.
9 22 Kultūros srities valdymas kaip administracinės teisės objektasItem type:ETD, [Management of Cultural field as an object of Administrative law]doctoral thesis[2008][S001]Kaunas: Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), 2008-02-15Tiriamojo darbo aktualumas ir problematiškumas Per daugiau kaip septyniolika nepriklausomybės metų Lietuva ekonominėje, teisinėje bei sociokultūrinėje srityse išgyveno daug plėtros ir novacijų procesų, kilo „pilietinis“ – „regioninis“ atgimimas, dažniausiai skatinamas ir vadovaujamas kultūros politikos. Įsivyraujanti globalizacija, naujų socialinių koncepcijų formavimosi etapas įnešė daug naujo į žmogaus, visuomenės, valstybės kaitos sampratą bei pateikė naują kultūros socialinį statusą, kuris atspindimas įvairiuose socialiniuose procesuose, taip pat ir teisėje. Taigi kultūra yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, kurios sąsajos su teise ir jos teisinis reguliavimas grindžiamas ne tik atitinkamais bendriausiais dėsningumais, tačiau ir išskirtine specifika. Visuomeninių santykių turinio kaitos sąlygomis žmogus, visuomenė ir valstybė ima kelti probleminius klausimus tiek kultūrai, tiek ir teisei, dėl to kinta įpročiai, nyksta buvęs kultūrinis tapatumas, atsiranda naujos gyvenimo tendencijos. Vykstantys socialiniai pokyčiai susaistomi su kultūrine motyvacija, taigi kultūra tampa aktualiu visuomenės kaitos veiksniu bei esmine socialinių pokyčių priežastimi, kartu lemiančia ir teisės adaptacinę kaitą. Taigi, kultūra tapo veiksminga socialinio gyvenimo, tame tarpe ir teisės raidos, skatintoja. Kartu ji - labai svarbi žmogaus asmenybės socialinės bei teisinės brandos priemonė ir vienas iš esminių visuomenės ir valstybės demokratinės plėtros instrumentų. Tačiau tikslingą ir veiksmingą kultūros pritaikymą viešajam interesui užtikrinti gali tik valstybė, panaudodama įvairias socialines ir teisines priemones. Todėl viešojo administravimo požiūriu, ypač jame kaip valdymo instrumentui reiškiantis administracinei teisei, labai svarbu tiksliau apibrėžti valdomo objekto sąvoką. Tai leidžia nustatyti, šiuo atveju kultūros, viešojo administravimo ribas bei sukuria veiksmingas poveikio kultūrai socialines - teisines funkcionavimo sąlygas, optimizuoja jos teisinį reguliavimą. Kultūros apibrėžimų raida iš esmės yra kintančių sociumo intelektualinių poreikių tenkinimo pasekmė, šie poreikiai savo ruožtu yra visuomenės evoliucijos pasekmė. Be to, kultūros samprata priklauso nuo visuomeninių santykių ir reiškinių tyrinėjimo pjūvių ir lygmens. Todėl apibrėžimo pasirinkimas yra labai svarbus analizuojant ir kuriant administracinius teisinius kultūros valdymo instrumentus. Per kultūros sampratos turinio analizę galima detaliau numatyti kultūros ir teisės sąveiką. Kadangi kultūra socialine prasme yra daugialypė, jos tyrimo ypatumai, reikšmingi teisei, turi būti orientuoti į kompleksinį požiūrį, taip pat būtina ištirti kultūros santykį su visomis visuomenės kaitos apraiškomis, procesais, sritimis. Tokia analizė atskleistų kultūros vertybių ir normų poveikio sociokultūrinei kaitai ypatumus, nurodytų galimus šių vertybių ir normų teisės objektyvacijos orientyrus. Kintanti sociokultūrinė situacija šiuolaikinėje visuomenėje bei iš jos kylančios problemos ir prieštaravimai reikalauja visapusiškos teorinės analizės bei ja pagrįstų valdymo sprendimų. Naujos kokybės kultūros neįmanoma pasiekti be kultūros srities valdymo sistemos pertvarkos, kuri turėtų stimuliuoti naujas kultūros struktūras ir veiklos formas, sukurti maksimalias galimybes naujiems kultūros institutams bei diegti novacijas administracinės teisės šakoje. Kardinaliems pokyčiams būtinas teorinis pagrindimas, empiriškai patikrintas nuoseklių veiksmų algoritmas, besiremiantis į konceptualų pagrindą, susijusį su visos visuomenės interesais. Toks algoritmas reikalingas būtent kultūros sferoje, kuri savo prigimtimi yra savireguoliuojanti sistema, nepriimanti griežto tiesioginio administracinio poveikio. Pamatiniu teoriniu postulatu vis tik yra tezė, teigianti, kad kultūra – objektyviai valdoma sistema. Administruodama kultūrą, valstybė dažnai neadekvačiai ir ne laiku reaguoja į aplinkos kaitą. Sisteminiu požiūriu nėra tinkamai suderinami atskiri administracinės teisės elementai: teisės doktrina, norma, teisės principai. Dažni prieštaravimai makro lygmenyje tarp socialinių kultūros strateginių dokumentų ir atitinkamais kultūros klausimais susijusių teisės doktrinų. Taip genetiškai užprogramuojamas teisės normos neatitikimas žmonių objektyviems poreikiams. Dėl to reguliuotinos kultūros apraiškos visuomenėje aplenkia tam tikros reguliuojamos kultūros srities teisės normomis sukurtus valdymo institucijų veiklos stereotipus. Esant tokioms socialinėms - politinėms ir ekonominėms sąlygoms šiuolaikinėje visuomenėje aktuali yra naujų kultūros, kaip valstybės reguliuojamos srities, valdymo formų ir metodų paieška, nuolatinė kultūros atsinaujinimo mechanizmo analizė, būsimų problemų numatymas ir atitinkamos administracinių teisinių poveikių sistemos metodologijos sukūrimas. Būtent šių veiksmų pasekoje pakiltų kultūros vystymosi kokybė, o kryptinga nacionalinės kultūros plėtra, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta valstybės prioritetu, turėtų suvienyti visuomenės pastangas užtikrinant tautos kūrybinių galių stiprėjimą. Disertacinio tyrimo objektas Kultūros srities valstybinio valdymo sistema, administraciniu – teisiniu požiūriu, o taip pat kultūros administracinių subjektų teisinį statusą apibrėžiančios teisės normos ir praktikoje susiklostę administraciniai teisiniai santykiai. Disertacinio tyrimo tikslas Atskleisti kultūros srities teisines vertybes bei valdymo rezervus, kurie sudarytų prielaidas visuomenės evoliucijai kultūros sferoje; įvertinti Lietuvos kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo proceso ypatybes, identifikuoti priežastis, trukdančias realizuoti efektyvią kultūros politiką, atitinkančią visuomenės lūkesčius, bei parengti pasiūlymus negatyvių procesų eliminavimui. Disertacinio tyrimo uždaviniai Darbo tikslui pasiekti keliami uždaviniai: įvertinti kultūros vaidmenį žmogaus, visuomenės, valstybės kaitoje ir kultūros vertybinę bei reguliacinę funkcijas kaip administracinės teisės objektyvacijos rezervą; įvertinti kultūrą ne tik kaip reiškinį, tačiau ir kaip evoliucionuojančios visuomenės funkcionavimo daugialypę aplinką bei atkleisti kultūros ir teisės sąveiką; pateikti kultūros sampratą, vartotiną nagrinėjant kultūros valstybinio reguliavimo problemas bei atskleisti kultūros atsinaujinimo esmę - tai yra veiklos transliacijos ir reprodukcijos kultūros srityje mechanizmus; siekiant atsižvelgti į nuolat kintančios kultūros ir teisės sąveikos aspektus šiuolaikiniame pasaulyje, įvertinti kultūros valdymo politikos raidos ir vystymosi tendencijas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje bei teisiniu ir vadybiniu aspektais atlikti kultūros valdymo įvairiose šalyse lyginamąją analizę; išanalizuoti Lietuvos kultūros valdymo proceso dalyvių veiklą administracinės teisės įstatyminėje bazėje; išnagrinėti kultūros finansavimo sistemos ypatumus bei nustatyti kultūros finansavimo lygmenis, principus ir kylančias problemas; įvertinti valstybės reguliuojamos kultūros srities mokestinę aplinką administracinės teisės įstatyminėje bazėje. Tiriamojo darbo praktinė reikšmė Šio tiriamojo darbo praktinė reikšmė yra tiesiogiai susijusi su mokslinio darbo aktualumu. Išsamiai įvertinus kultūrą kaip valdomą objektą viešojo administravimo požiūriu, ypač kai jame kaip valdymo instrumentas reiškiasi administracinė teisė, galima nustatyti kultūros viešojo administravimo ribas bei sukurti veiksmingas poveikių kultūrai socialines teisines funkcionavimo sąlygas, o tai optimizuotų jos teisinį reguliavimą. Pateiktas kultūros reprodukcijos modelis, kaip demokratinės visuomenės evoliucijos sąlyga, apibrėžiamas kaip subjektyvizuota veikla kuriant, plečiant (multiplikuojant) ir panaudojant kultūros gėrybes ir paslaugas. Pateiktos kultūros reiškinių reprodukcijos schemos evoliucionuojančioje visuomenėje sudaro prielaidas nustatyti kultūros gėrybių ir paslaugų teisines vertybes bei jas materializuoti administracinės teisės principuose, teisės doktrinoje bei norminiuose aktuose. Išanalizavus valdymo ribas kultūros sferoje galima teigti, kad nacionalinė kultūra, kaip sudėtinga dinaminė sistema su savireguliacijos ir valdymo komponentais bei globaliais poveikiais turi būti analizuojama ir orientuojama valstybinių institucijų, kad išlaikyti savąjį identitetą. Kartu užtikrinant demokratinės valstybės ir atviros visuomenės prioritetus. Ginamieji disertacinio tyrimo teiginiai ( hipotezės) Hipotezė Nr. 1. Šiuolaikinė valstybė, visuomenė ir žmogus išgyvena visuotinės socialinės transformacijos sąlygas. Tuo tarpu kultūra buvo ir yra aktualus visuomenės kaitos veiksnys, socialinių pokyčių esminė priežastis, kartu lemianti ir teisės adaptacinę kaitą. Taigi kultūra yra visuomenės ir valstybės demokratinės plėtros instrumentas, o taip pat labai svarbi žmogaus asmenybės socialinės bei teisinės brandos priemonė. Tačiau tik valstybė, panaudodama įvairias socialines ir teisines priemones gali užtikrinti kultūros pritaikymą viešajam interesui. Todėl viešojo administravimo požiūriu, ypač kuomet kaip valdymo instrumentas reiškiasi administracinė teisė, labai svarbu kaip galima tiksliau apibrėžti valdomo objekto sąvoką. Kultūros sąvokos apibrėžties formulavimas viešojo administravimo požiūriu leidžia nustatyti kultūros valstybinio reguliavimo ribas bei sukuria prielaidas optimizuoti jos teisinį reguliavimą. Hipotezė Nr. 2 Administruodama kultūrą valstybė dažnai neadekvačiai ir ne laiku reaguoja į aplinkos kaitą. Kultūros srityje sisteminiu požiūriu nėra tinkamai suderinami atskiri administracinės teisės elementai: teisės principai, teisės doktrina, teisės norma. Dažnai atsiranda prieštaravimai makrolygmenyje tarp kultūros strateginių dokumentų ir teisės doktrinos, suponuojančios kultūros visuomeninių santykių teisinį reglamentavimą. Taip genetiškai užprogramuojamas teisės normos neatitikimas objektyviems žmonių poreikiams. Dėl to kai kurios kultūros apraiškos visuomenėje neretai aplenkia reguliuojamos kultūros srities teisės normomis sukurtus valdymo institucijų veiklos stereotipus. Šiuo požiūriu kultūra ir jos reguliuotinos reprodukci
9 29