Stančienė, Dalia Marija
Metafizika ir jos postmodernistinė kritikaItem type:Publikacija, [Metaphysics and its postmodernist critique]research article[2011][S5][H001][11]Inveniens ąuaero : ieškoti, rasti, nenurimti : mokslo straipsnių rinkinys. Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011. ISBN 9789955206552., P. 271-281Straipsnyje analizuojama būties samprata ir postmodernistinė metafizikos kritika. Ankstyvieji krikščionys Plotino ir Porfirijo metafizines idėjas bei terminiją pritaikė teologiniam pasaulio sampratos aiškinimui. Ankstyvoji scholastika, spręsdama būties problemą, griežtai laikėsi linijinės laiko sampratos, pagal kurią kiekviena priežastis yra pirmesnė už padarinį. Scholastai, perėmę neoplatonišką būties teoriją ir šv. Augustino mokymo apie dieviškąjį apšvietimą, metafiziką apibūdino kaip dieviškų tiesų priėmimą valios aktu. Viduramžių mąstytojų diskursuose žmogaus ir pasaulio būtis buvo įreikšminta kaip gramatinė konstrukcija, kuri naujai atgimė ir buvo interpretuojama XX a. fenomenologijoje. Transcendentalinėje fenomenologijoje grynoji sąmonė konstituoja būtį, t. y. transcendentalinis subjektas tampa būties centru ir jos šaltiniu. Nesutikdami su tokia pozicija, logocentrinės būties dekonstrukcijos teoretikai įžvelgė transcendentalinėje fenomenologijoje metafizikos apvainikavimą ir jos pabaigą. Jie teigė, kad dekonstrukcija padeda suvokti metafizikos tekstą ir mitologijos kontekste apibūdinti būtį.
9 Hanso Jono socialinė etika: atsakomybės principasItem type:Publikacija, [Social Ethics of Hans Jonas: the responsibility principle]Straipsnyje analizuojama Hanso Jono atsakomybės etika, kurią autorius apibūdina kaip etikos apmatus technologinei civilizacijai. Atsakomybės etika yra sintetinis derinys, jungiantis filosofinius, teologinius, mokslinius ir metafizinius aspektus. Naujosios etikos pagrindinis motyvas yra egzistencinis, jis apibrėžtas ontiniu principu – žmonija turi būti. Šiuolaikinė civilizacija, paženklinta technologiniu sindromu, atskleidžia homo faber viešpatavimą išoriniam objektui ir jo triumfą vidinei homo sapiens struktūrai. Gamintojo įsikišimas į žmogaus prigimtį iškreipia žmogiškosios laisvės principą, ir moralė praranda universalumą bei autonomiškumą. Technologijų progresas panaikina gamtos, kaip vertybės sampratą, iššaukia moralinį nihilizmą ir etinį vakuumą. Šie faktoriai paskatino Joną naujojoje etikoje pirmuoju principu pasirinkti atsakomybę ir jos objektui priskirti ne tik patį žmogų, bet ir jo santykį su mokslu, technika ir gamta. Analizuodamas mokslo ir moralės santykį, jis teigė, jog už įdiegtų mokslinių rezultatų pasekmes mokslininkas turi prisiimti asmeninę atsakomybę. Naujoji etika, Jono teigimu, nebėra mokslas apie dorovę, ji yra į ateitį žmogaus gyvenimą integruojantis faktorius.
14 Žmogus, kaip dvasinė ir kūniška substancija, Tomo Akviniečio antropologijojeItem type:Publikacija, [Man as a spiritual and material substance in Thomas Aquinas' anthropology]Parodėme, kad žmogus yra esaties hierarchijos jungiančioji materialaus ir dvasinio pasaulio grandis. Bet kadangi jis pats yra materialaus ir dvasinio prado vienovė, todėl ir jame turi būti vienijanti grandis. Akivaizdu, kad ji turėtų būti ten, kur idealusis pradas susiliečia su kūniškuoju. Grynas idealus žmogaus pradas yra intelektas. Tai aukščiausias ir svarbiausias žmogaus pradas, todėl, cituodamas Aristotelį, Tomas sako, kad žmogus yra intelektas arba, didžiąja dalimi intelektas'35. Parodėme, kad intelektas yra atsietas nuo kūno, nes neturi organo ir gali egzistuoti atskirai, ir kad jis yra žmogaus kūno forma ir pirmasis aktas, be to, kūnas yra jo individualizacijos pradas. Intelektas yra ir atskirtas nuo kūno, ir su juo susietas. Susietas ne tiesiogiai, o per žemesniąsias sielos dalis. Žemiau intelekto yra juslinė sielos dalis. Kiekviena juslė turi savo kūnišką organą. Jas visas vienija vaizduotė, kuri irgi turi savo organą - smegenis.
12