Stančienė, Dalia Marija
Tomas Akvinietis apie universalijas ir esseItem type:Publication, [Thomas Aquinas on universals and esse]research article[2013][S1][H001][10]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2013, [Nr.] 75., p. 60-69Straipsnyje analizuojama tomistinė universalijų ir buvimo (esse) samprata. Universalijų klausimas viduramžiais buvo viena aktualiausių scholastikos problemų. Teologai ir filosofai ginčijosi dėl amžinųjų formų pažinimo ir jų egzistavimo intelekte, buvo klausiama, ar universalijos tėra mąstymo objektai, ar jos egzistuoja tikrovėje. Tomas Akvinietis universalijas traktavo trejopai: kaip intelekto nuo materijos abstrahuotas formas, kaip formas Dievo intelekte, kaip formas, kurios yra intelektinių substancijų esmė. Jis atskleidė, kad žmogiškasis pažinimas paremtas juslėmis ir vaizduote, be kurių pažinimas yra neįmanomas: nėra kūno – nėra pažinimo. Toks Angeliškojo Daktaro požiūris buvo svarbus plėtojant filosofinę antropologiją. Jis teigė, kad esinį ir esmę intelektas suvokia pirmiausia, nes esinys yra suprantamas per substancines formas, dėl kurių visi esiniai turi buvimą (esse). Buvimas, kaip metafizikos objektas, yra viena iš svarbiausių Akviniečio filosofinės sistemos dalių, atskleidžianti visuotinį daiktų tapsmą, universalijų prigimtį ir jų buvimo būdus.
20 Scholastinė semantika: vardažodiškumas, ekvivokalumas ir univokalumasItem type:Publication, [Scholastic semantics: nominal words, equivocation, univocation]research article[2012][S5][H001][11]Specialybės kalba: gramatika ir logika. Mokslinių straipsnių rinkinys / Mykolo Romerio universitetas. Vilnius : Mykolo Romerio universiteto leidyba, 2012. ISBN 9789955194859., p. 140-15014 Algis Uždavinys apie neoplatonikų paideiaItem type:Publication, [Algis Uždavinys on the paideiaof neoplatonists]research article[2012][S5][H001][9]Rytai - Vakarai : komparatyvistinės studijos: Algio Uždavinio fenomenas. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, t. 12. ISBN 9789955868552., p. 144-152Straipsnyje analizuojama Algio Uždavinio samprata apie neoplatonikų „paideia", kuria siekiama apmąstyti filosofijos dvasinę-pedagoginę, terapinę ir teurginę paskirtį. Uždavinio tyrimai patvirtina, jog refleksija į neoplatonikų „paideia", kaip tvarkos ir aiškumo siekiančią pedagoginę kultūrą, padeda giliau suvokti žmogaus prigimtį ir socialinius-etinius visuomenės raidos aspektus. Uždavinio įžvalga atskleidžia neoplatonikų metafizinę mitų interpretacijos reikšmę, praplečiant teologijos sampratą ir pagrindžiant prasmes generuojančio Intelekto antlaikiškumą. Uždavinio koncepcijoje neoplatonikų filosofijos modelis prilyginamas platoniškam požiūriui, aiškinančiam, jog filosofijos galutinis tikslas yra palaiminga kontempliacija, kuri pasiekiama misterijų pagalba. Neoplatonikų „paideia" samprata neatsiejama nuo transcendentinės filosofijos principų, noetinės kontempliacijos ir tiesos istorinės analizės, Jamblicho metafizikos ir Proklo hermeneutinės interpretacijos modusų, realios tikrovės atskleidimo ir teurginių aspiracijos modelių, laipsniško etinio ir intelektinio asmens tobulėjimo programos.
28 XIII a. scholastinis diskursas „De Aeternitate Mundi“: Boecijaus Dakiečio racionalizmasItem type:Publication, [Scholastic dicourse „De Aeternitate Mundi“ in the 13th century: rationalism of Boethius of Dacia]research article[2012][S1][H001][12]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2012, [Nr.] 73., p. 75-86Straipsnyje analizuojamas brandžiųjų viduramžių diskursas dėl principinių metafizinių ir pasaulėžiūrinių klausimų, nulėmęs vidinius scholastikos prieštaravimus. Paradigminę vietą šiame diskurse užėmė kreacionizmo teorija, kuri metodologiniu pagrindu padėjo filosofinėms ir teologinėms koncepcijoms. 1270 m. Paryžiaus vyskupo Etjeno Tempjė potvarkis, draudžiantis skelbti trylika klaidingų teiginių, įtvirtino augustinizmo nuostatas filosofijoje ir teologijoje. Potvarkį padėjo rengti pranciškonas Jonas Pekhamas, kuris skelbė augustinizmo ir aristotelizmo mokymų nesuderinamumą. Jis pradėjo kovą prieš Tomo Akviniečio metafizikos koncepciją – kaltino jį perėmus iš averoistų mokymą apie formų vienovę. Potvarkio paskelbimas Paryžiaus universitete supriešino pranciškonų ir dominikonų teologus vertinant filosofinius graikų ir arabų traktatus. Klaidingi teiginiai buvo siejami su dominikonų bandymu sukrikščioninti Aristotelio mokymą. Siekdamas reabilituoti Menų fakulteto magistrus, kurie buvo apkaltinti krikščioniško mokymo iškraipymu, Boecijus Dakietis paskelbė traktatą Apie pasaulio amžinumą, kurio pagrindinė intencija buvo įrodyti, kad filosofija ir religija viena kitai neprieštarauja. Ginčai dėl pasaulio amžinumo sampratos atskleidė neoplatoniško peripatetizmo noetikos įtaką kuriant naujas kreacionizmo teologines ir filosofines koncepcijas.
6 Humanitarinių mokslų studijos: realybė ir lūkesčiai =Item type:Publication, [The studies of humanitarian sciences: reality and expectations]research article[2011][S1][H004][12]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2011, [Nr.] 68., p. 183-194Straipsnyje apžvelgiama humanitarinių mokslų ir studijų realybė ir strategija ES ir Lietuvoje. Humanitariniai mokslai atlieka svarbų vaidmenį stiprinant ekonominį gerbūvį, kadangi ūkio plėtra neatsiejama nuo kultūros, t. y. kalbos, tradicijų, papročių, religijos, meno ir mokslo. Atsižvelgiant į naujus prioritetus ES mokslo politikoje, 2004 m. Lietuvoje buvo parengta humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategija. Joje pabrėžiama būtinybė vykdyti humanitarinių ir socialinių mokslų fundamentinius bei taikomuosius tyrimus ir jų rezultatus taikyti studijų procese. Nepakankamas universitetų ir ekonominių subjektų bendradarbiavimas riboja humanitarinių paslaugų funkcionavimą rinkoje ir skatina vartotojišką požiūrį bei mokslo komercializaciją. Dinamiški socialiniai-ekonominiai visuomenės pokyčiai kelia būtinumą plėtoti humanitarinių ir technologinių mokslų bei studijų ir verslo integraciją. Universitetai, vertindami socialinio ir ekonominio gyvenimo procesus, visuomenės humanizavimą įveiksmina kurdami tarpdisciplinines studijų programas.
10 Inveniens quaero =: Ieškoti, rasti, nenurimti : [mokslo straipsnių rinkinys, skirtas Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui profesoriui habil.dr. Algirdui Gaižučiui 70-mečio proga]Item type:Publication, [Ieškoti, rasti, nenurimti]book[2011][K5][H006,S005,S007,H001,H003,H004,H005][988] ;Andrijauskas, Antanas ;Barkauskaitė, Marijona ;Bražėnas, Petras ;Jovaiša, Eugenijus ;Jucevičienė, Palmira ;Klimka, Libertas ;Martinkus, Vytautas ;Mureika, Juozas ;Navickas, Vytas ;Sauka, Leonardas; ;Bersėnienė, Birutė ;Čistiakova, Marina ;Katinaitė, Palmyra ;Masoit, Irena ;Roduner, Markus ;Blažienė, Grasilda ;Grigaravičiūtė, Sandra ;Ragauskas, Aivas ;Bakanienė, Rita ;Šimienė, Gerda ;Stankevič, Ernesta; Sriubaitė, JurgitaVilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 201121 Šv. Bonaventūros mistikos metafizika =Item type:Publication, [St. Bonaventure's Metaphysics of Mysticism]research article[2011][S1][H001][9]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2011, Nr. 66., p. 58-66Straipsnyje analizuojama šv. Bonaventūros būties samprata ir mistinis jos pažinimo kelias. Įkvėptas šv. Pranciškaus meditacinio dvasios tobulinimo kelio ir šv. Augustino mokymo apie dieviškąjį apšvietimą, Bonaventūra mistikos metafiziką apibūdino kaip dieviškų tiesų priėmimą valios aktu, nes protas yra pažeistas gimtosios nuodėmės. Protas, apšviestas tikėjimo šviesos, geba intelektualiu matymu vienytis su aukščiausiąja Būtimi – Dievu. Žmogus, artėdamas prie dieviškos išminties, materialiame pasaulyje pastebi Jo pėdsakus ir, kontempliuodamas Jo raišką, aptinka Dievo atspindį Jo varduose. Dievo sąvoką Bonaventūra traktuoja kaip filosofinę, nes ji yra absoliutaus tobulumo, absoliučios būties ir visų sukurtų esinių būties pagrindas. Kiekvienas esinys yra amžinos idėjos, esančios Dievo mintyje, išraiška. Metafizinė Kūrėjo ir esinių analizė Bonaventūros traktuojama kaip filosofinio apmąstymo kelias nuo Tobuliausios Būties iki idėjų.
5 Metafizika ir jos postmodernistinė kritikaItem type:Publication, [Metaphysics and its postmodernist critique]research article[2011][S5][H001][11]Inveniens ąuaero : ieškoti, rasti, nenurimti : mokslo straipsnių rinkinys. Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011. ISBN 9789955206552., P. 271-281Straipsnyje analizuojama būties samprata ir postmodernistinė metafizikos kritika. Ankstyvieji krikščionys Plotino ir Porfirijo metafizines idėjas bei terminiją pritaikė teologiniam pasaulio sampratos aiškinimui. Ankstyvoji scholastika, spręsdama būties problemą, griežtai laikėsi linijinės laiko sampratos, pagal kurią kiekviena priežastis yra pirmesnė už padarinį. Scholastai, perėmę neoplatonišką būties teoriją ir šv. Augustino mokymo apie dieviškąjį apšvietimą, metafiziką apibūdino kaip dieviškų tiesų priėmimą valios aktu. Viduramžių mąstytojų diskursuose žmogaus ir pasaulio būtis buvo įreikšminta kaip gramatinė konstrukcija, kuri naujai atgimė ir buvo interpretuojama XX a. fenomenologijoje. Transcendentalinėje fenomenologijoje grynoji sąmonė konstituoja būtį, t. y. transcendentalinis subjektas tampa būties centru ir jos šaltiniu. Nesutikdami su tokia pozicija, logocentrinės būties dekonstrukcijos teoretikai įžvelgė transcendentalinėje fenomenologijoje metafizikos apvainikavimą ir jos pabaigą. Jie teigė, kad dekonstrukcija padeda suvokti metafizikos tekstą ir mitologijos kontekste apibūdinti būtį.
9 Albertas Didysis ir filosofijos cenzūra =Item type:Publication, [Albert the Great and the Censorship of Philosophy]research article[2011][S1][H001][12]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2011, Nr. 67., p. 65-76Straipsnyje analizuojama XIII a. universitetinės krizės ištakos. Krizę išprovokavo Averrojaus komentarai Aristotelio traktatams, kurie buvo studijuojami Paryžiaus universiteto Menų fakultete. Lotyniškieji Aristotelio tekstai, versti iš arabiškų šaltinių, buvo populiarūs katedrų ir vienuolynų mokyklose. Albertas Didysis siekė sukrikščioninti Aristotelio mokymą ir kovojo su lotyniškaisiais averoistais. Teologai lotyniškajame peripatetizme įžvelgė pavojų, griaunantį krikščioniškosios doktrinos pamatus. Paryžiaus vyskupas Steponas Etjen Tempjė, būdamas augustinizmo šalininkas, nepripažino jokių kompromisų dėl Aristotelio studijų. 1270 m. jis paskelbė potvarkį su 13 universitete draudžiamų dėstyti teiginių. 1277 m. Tempier publikavo Syllabus, kuriame išdėstė 219 draudžiamų teiginių bei įvardijo Sigerą Brabantietį ir Boecijų Dakietį kaip averoizmo vadovus. Syllabus pasirodymas atskleidė scholastikos krizę.
15 Egidijus Romietis : filosofų klaidos =Item type:Publication, research article[2010][S1][H001][10]Logos : religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius : Logos, 2010, Nr. 63 (balandis-birželis)., p. 88-97The creed of Giles of Rome had been formatting in the tumultuous 13(th) century when popes politically confronted kings; hierarchs of the Church competed with each other for the greater influence, and the academic atmosphere in Paris University was stifling because of oppressive censorship As a disciple and follower of Thomas Aquinas Giles was interested in the problems of political power Relaying on the Aristotelian-Thomistic tradition he had written the treatise De regimme principium dedicated to the prince, later king Philip IV In 1270, when bishop Etienne Templer condemned fifteen philosophical statements, of which thirteen was related to the followers of Averroes, Giles, remaining faithful to the position of Thomas Aquinas, expressed his opinion by the treatise The Errors of Philosophers But the greatest part of his efforts he directed towards Arab philosophers In 1277, when the syllabus, which was directed not only against pagan and Arab Aristotelianizm but also against its Christian version elaborated by Albertus Magnus and Thomas Aquinas, was repeatedly announced, Giles started fierce fight. He issued the polemical treatise Liber contra gradus et pluralitatem formarum, in which he charged the position of bishop Templer as incompatible with the truths of Christianity Because of that he was made to leave Paris and could return there only after the bishop's death. The article brings to light the surroundings of Giles of Rome and analyzes the treatise The Errors of Philosophers.
7