Šumskienė, Eglė
Daugialypė diskriminacija sveikatos sistemoje: negalią turinčių moterų atvejisItem type:Publikacija, [Multiple discrimination in the health care: the case of women with disabilities]research article[2015][S1a][S005][16]; ;Jonutytė, Jurga; Karaliūnienė, RūtaSTEPP : socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2015, Nr. 11., p. 98-113Straipsnio tikslas – identifikuoti negalią turinčių moterų diskriminacines patirtis sveikatos sektoriuje, ypatingą dėmesį skiriant daugialypės diskriminacijos apraiškoms. Sveikatos sektoriuje dominuoja biomedicininis požiūris į negalią turinčias moteris: pabrėžiamas jų būsenos defektyvumas, o neįgalumas pripažįstamas vienintelis jų asmenybę apibrėžiantis požymis. Ryškiausios daugialypės diskriminacijos apraiškos sveikatos sektoriuje pastebimos kalbant apie reprodukcinę sveikatą – čia akivaizdžiausiai susiduria du negalią turinčių moterų tapatybės aspektai – neįgalumas ir moteriškumas. Tapatindamosi su moterimis, negalią turinčios pacientės rūpinasi savo reprodukcine sveikata, nori susilaukti vaikų, tačiau susiduria su kategorišku daugelio medicinos darbuotojų pasipriešinimu, kurie jose pirmiausia mato negalią, o ne moteriškumą ir motinystę.
17 Negalią turinčių moterų padėties tyrimas: sociologinio tyrimo ataskaita : [studija]Item type:Publikacija, book[2014][K1b][S005][155]; ; ;Jonutytė, JurgaŠumskas, GintarasVilnius: Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2014Negalią turinčios moterys yra viena jautriausių visuomenės grupių, kadangi patiria daugialypę diskriminaciją dėl lyčių nelygybės ir neįgalumo stereotipų, taip pat jos atsiduria prastesnėje situacijoje lyginant su negalią turinčiais vyrais darbo rinkoje ir švietimo sistemoje. Tai pripažįsta tarptautinės žmogaus teisių ir negalės srityje veikiančios organizacijos, ši problema įvardijama ir moterų bei negalią turinčių asmenų teises ginančiuose dokumentuose. Negalią turinčių moterų situacija yra probleminė ir todėl, kad trūksta dėmesio sąsajoms tarp abiejų diskriminacijos pagrindų, t.y., negalią turinčių asmenų teisių gynėjai neskiria dėmesio lyčių aspektams, o organizacijos, kovojančios už moterų teises, nesidomi moterų neįgalumo aplinkybėmis ir pasekmėmis. Ši problema iškeliama ir tarptautinio lygio dokumentuose – Europos Parlamento rezoliucija dėl neįgalių moterų (2013) konstatuoja, jog 2010–2020 m. Europos strategijoje dėl negalios nėra integruotos lyčių perspektyvos ar atskiro skyriaus apie politiką skirtingų lyčių negalios atžvilgiu; ir, atvirkščiai, 2010–2015 m. lyčių lygybės strategijoje konkrečiai nesprendžiami negalios klausimai, nepaisant to, kad neįgalios moterys dažnai yra nepalankesnėje padėtyje nei neįgalūs vyrai ir joms dažniau gresia skurdas ir socialinė atskirtis. Lietuvoje taip pat trūksta informacijos apie negalią turinčių moterų gyvenimo kokybę – nėra šios srities tyrimų, visuomeninio diskurso, valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų aktyvumo analizuojant negalią turinčių moterų situacijos klausimus ir inicijuojant jų aptarimą bei sprendimą. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, vykdydama EK užimtumo ir socialinio solidarumo programos PROGRESS finansuojamą projektą „Įvairovė.lt“ (Nr. JUST/2012/PROG/AG/AD/3719).[...]
20 Nevyriausybinių organizacijų metamorfozėsItem type:Publikacija, [The metamorphosis of the role of nongovernmental organizations - from charity in XVIII century to market of social services in modern society]research article[2007][S4][S005][13]; Socialinis darbas : mokslo darbai. Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2007, Nr. 6(1)., p. 83-95Nevyriausybinės organizacijos laikomos visuomenės politinio ir socialinio gyvenimo indikatoriumi, atspindinčiu visuomenės raidos ypatumus bei problemas tam tikru laikotarpiu, lanksčiai reaguojančiu į kintančius visuomenės poreikius. Šio straipsnio autorės siekia parodyti socialinės apsaugos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų (toliau -- NVO) vaidmens ir veiklos pobūdžio pokyčius, kurie pastebimi kintant socialinėms, ekonominėms sąlygoms ir valstybių socialinei politikai. NVO istorinė raida sudaro prielaidas diskutuoti apie prieštaravimus, kylančius bandant sugretinti klasikinę NVO sampratą su jos tikruoju vaidmeniu šiuolaikinėje visuomenėje. Nors visuotinai pripažįstami tokie nevyriausybinių organizacijų veiklos principai kaip nepriklausomybė nuo valdžios, savarankiškumas, pabrėžiamas nepelno siekimas, tačiau jų laikymasis praktikoje, NVO dalyvaujant konkurencinėje kovoje dėl paslaugų teikimo užsakymų, tampa vis sudėtingesnis ir reikalaujantis papildomų išlygų. Pirmiausia tai susiję su pastarojo dešimtmečio valdžios ir NVO santykių pasikeitimais. Pirmiausia, nuo ypatingo NVO statuso saugojimo pereita prie kontraktinių santykių; antra vertus, su NVO bendradarbiaujama ne dėl jų išskirtinės pasaulėžiūros patrauklumo, o dėl to, kad šios organizacijos laikomos lygiavertėmis socialinių paslaugų rinkos dalyvėmis ir gali konkuruoti su kitais paslaugų teikėjais.
67 21