Čelkis, Paulius

„Lyginamoji konstitucinė teisė“ – pirmasis Lietuvoje vadovėlis, kuriame valstybių konstitucinė teisė nagrinėjama lyginant svarbiausius konstitucinės teisės institutus ir konstitucinių sistemų ypatybes. Vadovėlį parengė Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės ir kitų institutų, taip pat kitose institucijose dirbantys Lietuvos teisės mokslininkai. Jis skirtas visų pirma aukštųjų mokyklų teisės fakultetų studentams, bet bus naudingas ir studijuojantiems politologiją, istoriją, kitus visuomenės mokslus, taip pat suteiks naudingų žinių visiems, kas domisi užsienio valstybių konstitucijomis, konstitucionalizmo raida pasaulio valstybėse.

Thus human dignity stands above human rights, is a core of all human rights and freedoms, the human dignity serves as an argument in their interpretation and concretisation. Dignified life is not possible without effective enjoyment of fundamental rights. The right to health care is stressed as one of the fundamental rights, without which the person will not able to enjoy other rights: economic, political and social rights. It comprises the right to enjoy the best physical and mental health. Analysis of the provisions of international legal acts proves the right to healthcare in the international treaties and declarations has evolved from the health as a fundamental value of the human being to the independent right, the implementation of which involves an increasing number of measures (which become even more targeted) for the implementation of factors that cause major effect on health. The international legal acts provide for the basic provisions and clearly defined measures to be put to life, however it is the national disposition that determines the scope and methods of their implementation. The right to health care is not absolute in itself: efficiency of its implementation depends upon both ability of administrative and institutional systems, which were created by the state, to properly implement the assigned functions and upon the individual, its state of health and lifestyle. So on the grounds of the fundamental value of the human rights, this article describes a basis of the right to health care in terms of quality, discloses its concept, reviews the spheres of health system in which this right is exercised: health care and public health.

On the grounds of the fundamental value of the human rights, which is the human dignity, this article describes a basis of the right to health care in terms of quality, discloses its concept, reviews the spheres of health system in which this right is exercised: health care and public health. The right to health care is stressed as one of the fundamental rights, without which the person will not able to enjoy other rights: economic, political and social rights. It comprises the right to enjoy the best physical and mental health. The right to health care is not absolute in itself: efficiency of its implementation depends upon both ability of administrative and institutional systems, which were created by the state, to properly implement the assigned functions and upon the individual, its state of health and lifestyle.

Straipsnyje analizuojama nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros raida Lietuvoje 1990 metais. Lietuvoje nuo 1990 metų pradėta reformuoti sanitarinės priežiūros tarnybą siekiant sukurti naują visuomenės sveikatos priežiūros modelį. 1990 metais padėti pamatai nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros struktūroms. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros formavimo 1990 metais Lietuvoje eigos analizė pagal oficialius dokumentus rodo, kad miestų ir rajonų sanitarijos- epidemiologijos stočių pavaldumas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai buvo pakeistas pagrįstai ir pritarus visoms institucijoms. Net ir didžiausi skeptikai, palyginę buvusių sanitarijos-epidemiologijos stočių ir naujuosius higienos centrų nuostatus, negali prieštarauti, kad 1990 m. įvyko esminiai pokyčiai pereinant iš sanitarinės priežiūros modelio į visuomenės sveikatos modelį. Kita vertus, negalima teigti, kad funkcijų pakeitimas pakeitė sanitarinės tarnybos specialistų mąstymą, kvalifikaciją ir jie iš karto tapo visuomenės sveikatos priežiūros specialistais. Sveikatos apsaugos ministerija 1990 metais turėjo daug naujų idėjų dėl visuomenės sveikatos priežiūros, tačiau kai kurios jų pralenkė laikmetį ir nebuvo priimtinos visai visuomenei.

Straipsnyje apibrėžiama asmens teisė į sveikatą, apžvelgiamas ją įgyvendinančios vienos iš sveikatos priežiūros sričių – visuomenės sveikatos priežiūros – turinys bei pateikiamos sveikatos priežiūros teisės ir visuomenės sveikatos priežiūros teisės sampratos. Asmens teisė į sveikatą tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu priimtuose dokumentuose akcentuojama kaip viena iš pagrindinių asmens teisių, be kurios asmuo negalėtų įgyvendinti kitų – ekonominių, politinių ir socialinių – savo teisių, ir apima teisę turėti kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą. Rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija, taigi, asmens teisę į sveikatą valstybė įgyvendina per asmens sveikatos priežiūrą, farmacinę veiklą ir visuomenės sveikatos priežiūrą. Pastarosios turinį atskleidžia įstatymai, kuriuose jis apibrėžiamas kaip: visuomenės sveikatos stiprinimas, visuomenės sveikatos sauga, ligų profilaktika ir kontrolė, visuomenės sveikatos stebėsena (monitoringas) ir visuomenės sveikatos kontrolė. Sveikatos priežiūros teisė apima teisės normų sistemą, reglamentuojančią visuomeninius santykius, susidarančius asmenims įgyvendinant teisę į sveikatą, o valstybei užtikrinant šios teisės įgyvendinimą. Visuomenės sveikatos priežiūros teisė, kaip sveikatos priežiūros teisės dalis, reglamentuoja visuomeninius santykius valstybei įgyvendinant visuomenės sveikatos stiprinimo, visuomenės sveikatos saugos, ligų profilaktikos ir kontrolės, visuomenės sveikatos kontrolės funkcijas bei vykdant visuomenės sveikatos stebėseną ir yra skirta užtikrinti saugią gyvenamąją ir darbo bei laisvalaikio aplinkas bei sudaryti prielaidas gerai žmonių sveikatai.

Straipsnyje siekiama analizuojant asmens teisę į sveikatos priežiūrą bei remiantis tarptautinės teisės dokumentuose ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje apibrėžtą jos turinį atskleisti įgyvendinimo per visuomenės sveikatos priežiūrą aspektus. Asmens teisė į sveikatos priežiūrą, kaip socialinė asmens teisė, nėra absoliuti, t. y. negali būti pilnai užtikrinama, kadangi priklauso ne tik nuo organizacinių veiksnių, bet ir nuo individualių asmens savybių, ir yra įgyvendinama aktyviais valstybės veiksmais, jai organizuojant asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės nustatytą turinį. Visuomenės sveikatos priežiūra, kaip valstybės vykdoma funkcija, pasižymi organizuotomis prevencinėmis priemonėmis, nukreiptomis į ugdymą gyventi sveikai ir sveikos aplinkos sukūrimą, užkirtimą kelio ligoms ir traumoms bei sudarymą sąlygų žmonėms būti sveikais, ir apima visuomenės sveikatos stebėseną, stiprinimą, saugą ir kontrolę. Atitinkamai siekiant įgyvendinti minėtas visuomenės sveikatos priežiūros sritis turi būti sistemingai organizuojama ir koordinuojama valstybės institucijų veikla.

Straipsnyje analizuojama visuomenės sveikatos ir higienos tarnybos raida 1991 metais.1991 metai prasidėjo neeiliniu, iš esmės istoriniu higieninės reglamentacijos įvykiu: Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis sanitarijos gydytojas L. Kalėtinas 1991 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 1- 6/2 patvirtino Laikinąsias sanitarines-higienines taisykles ir reikalavimus vaikiškų gaminių ir žaislų gamybai, jų realizavimui Respublikoje. Tai buvo pirmas nepriklausomos Lietuvos normatyvinis dokumentas higieninės priežiūros srityje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. priimtas nutarimas Nr. 206 „Dėl valstybinio sveikatos apsaugos reguliavimo ir valstybinės higieninės kontrolės Lietuvos Respublikoje“ tapo ženkliu pasiekimu visuomenės sveikatos priežiūros reformoje. Šiuo nutarimu valstybės valdymo institucijos buvo įpareigotos dalyvauti sveikatos politikos formavime. 1991 metais buvo toliau tęsiamas žinybinės higieninės priežiūros likvidavimo procesas. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. I-1939 patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Koncepcijoje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis gydytojas higienistas turi būti pavaldus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos ir Valstybinė higienos inspekcija numatytos kaip savarankiškos institucijos. 1991 metai tapo atmintinu laikotarpiu, susijusiu su Lietuvos Respublikos narystės Pasaulio sveikatos organizacijoje pradžia. 1991 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublika priimama į Pasaulio sveikatos organizaciją.