Vasiliauskienė, Violeta

Magistrinio baigiamojo darbo tema – sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimas vandensaugos sektoriuje ES ir Lietuvoje: teisiniai aspektai. Nagrinėjamos temos aktualumas susijęs su būtinybe užtikrinti, kad Lietuva veiksmingai įgyvendintų sąnaudų susigrąžinimo principą ir taip prisidėtų prie bendrų tikslų, susijusių su tvariu ir subalansuotu vandens išteklių valdymu bei aplinkos apsauga. Magistro baigiamojo darbo tyrimo objektas – sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimas Europos Sąjungos ir Lietuvos vandensaugos sektoriuje. Magistro baigiamajame darbe iškeltas tyrimo tikslas – atskleisti sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo teisinius aspektus Europos Sąjungos ir Lietuvos vandensaugos sektoriuje. Nurodytam tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai: 1) išanalizuoti sąnaudų susigrąžinimo principo sampratą ir jo teisinius pagrindus; 2) apžvelgti sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo praktiką Europos Sąjungos vandensaugos sektoriuje; 3) išanalizuoti sąnaudų susigrąžinimo principo teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje; 4) atskleisti sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo praktiką Lietuvos Respublikos vandensaugos sektoriuje. Lietuvoje sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo lygis skiriasi priklausomai nuo vandens naudojimo sektoriaus. Nors Europos Sąjungos mastu Lietuva patenka tarp geriausius rezultatus pasiekusių valstybių narių grupę, tačiau atliekant šiuos vertinimus trūksta aiškumo ir vieningo metodologinio nuoseklumo. Vandensaugos sektoriuje kyla kolizija tarp sąnaudų susigrąžinimo principo ir kitų politinių tikslų, susijusių su atskirais tvarumo aspektais, kolizija, kuri lemia esmines kliūtis, trukdančias nuosekliai ir visapusiškai įgyvendinti sąnaudų susigrąžinimo principą. Status quo dar labiau komplikuoja įvairių veiksnių sąlygojamas sąnaudų didėjimas įvairiose vandens naudojimo srityse, dėl ko reikalinga ieškoti inovatyvių sprendimų šioms problemoms spręsti. Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados, literatūros sąrašas, priedai ir santrauka lietuvių bei anglų kalbomis. Pirmasis skyrius skirtas sąnaudų susigrąžinimo principo sampratos ir jo teisinių pagrindų analizei. Antrame skyriuje apžvelgiama sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo praktika Europos Sąjungos valstybėse narėse. Trečiasis skyrius skirtas sąnaudų susigrąžinimo principo teisinio reguliavimo Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje analizei. Ketvirtame skyriuje atskleidžiama sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo praktika Lietuvos Respublikos vandensaugos sektoriuje. Magistro baigiamajame darbe panaudoti šie mokslinio tyrimo metodai: 1) teisės aktų analizės; 2) teismų praktikos analizės; 3) loginis – analitinis, 4) lingvistinis; 5) lyginamasis; 6) statistinis; 7) apibendrinimo.

Darbe nagrinėjama jūrų sauga: taršos iš laivų prevencija ir reguliavimas. Darbas plėtoja tema pateikdamas pagrindinius teisės aktus kurie skirti reguliuoti taršą skleidžiama iš laivų. Viena didžiausių jūrų aplinkos apsaugos problemų yra tyčinis neteisėtas naftos ir kitų cheminių medžiagų išleidimas į jūrą. Tokia problema pastebima atsižvelgiant į tai, jog šalys nevienodai griežtai prižiūri savo regionines jūras ir nevienodai perkelia ir taiko tarptautinės teisės reglamentavimą. Atlikti darbą buvo naudoti lyginamasis, aiškinamasis, teleologinis ir lingvistiniai metodai kurie padėjo aiškinti teisės aktų nuostatas ir įsigilinti į jų prasmę. Tyrimo objektas yra taikomi tarptautiniai reikalavimai taršos iš laivų prevencijos srityje ir jų įgyvendinimas skirtinguose regionuose. Tyrimo tikslas yra įvertinti jūros vandenų taršos iš laivų reglamentavimo gaires ir praktinį įgyvendinimą. Darbas susideda iš įvado, trijų tiriamųjų dalių ir išvadų ir pasiūlymų, literatūros sąrašo. Darbe keliami šie uždaviniai: 1. Išanalizuoti tarptautinį teisinį reglamentavimą taršos iš laivų prevencijos srityje. 2. Išnagrinėti Europos Sąjungos jūrų taršos prevencijos teisinį reglamentavimą ir institucinę sistemą 3. Pateikti tarptautinių teisės aktų reglamentuojančių taršos iš laivų prevenciją įgyvendinimą Lietuvoje Darbe buvo išanalizuotos MARPOL tarptautinė konvencija ir Jungtinių tautų jūrų teisės konvencija kurios padėjo pasiekti pirmojo uždavinio rezultatus ir pateikti tarptautines gaires kurios yra skirtos taršos iš laivų reguliavimui. Antrasis uždavinys buvo pasiektas remiantis Europos Sąjungos direktyvomis ir analizuojant Europos institucijų darbą, kurios atsakingos už jūrų taršos priežiūrą. Trečiojo tikslo darbas pasiekė aiškindamas Baltijos jūros regionui skirtą Helsinkio konvenciją ir Lietuvos Respublikos teisės aktus skirtus įgyvendinti tiek šią konvenciją tiek kitus tarptautinius teisės aktus. Atlikus darbo tyrimą ginamasis teiginys pasitvirtino, nustatyta, kad tarptautiniai teisės aktai gana plačiai reguliuoja taršos iš laivų prevenciją. Nustatyta, kad tarptautinės gairės negalėtų būti įgyvendinamos be valstybių narių papildomo nacionalinio reglamentavimo. Tyrimo išvada – valstybės narės privalo daugiau bendradarbiaujant įgyvendinant tarptautinės teisės normas susijusias su taršos iš laivų prevencija, kad pavyktų išvengti nevienodo taikymo skirtinguose regionuose.

Magistro baigiamojo darbo tema yra Baltijos jūros aplinkos apsaugos reguliavimas ir problematika. Šiame darbe buvo iškeltas tyrimo tikslas - ištirti Baltijos jūros apsaugos teisinį reglamentavimą tarptautinėje ir ES teisėje bei atskleisti Baltijos jūros aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo problematiką. Šiam tikslui pasiekti buvo suformuoti 3 uždaviniai: išanalizuoti Baltijos jūros aplinkos apsaugos teisinį reglamentavimą tarptautinėje teisėje ir atskleisti tokio reguliavimo privalumus ir trūkumus; atskleisti Baltijos jūros aplinkos apsaugos teisinį reguliavimą ES teisėje; išanalizuoti VE parko Baltijos jūroje projekto ir Baltijos jūros eutrofikacijos probleminius aspektus. Pirmame baigiamojo darbo skyriuje yra nagrinėjamas Baltijos jūros aplinkos apsaugos teisinis reguliavimas Jūrų teisės konvencijoje, Helsinkio konvencijoje bei kituose tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintus Baltijos jūros aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo privalumus ir trūkumus. Antrasis baigiamojo darbo skyrius skirtas ES jūrų aplinkos apsaugai skirtų dokumentų analizei, šiame skyriuje pristatomos Baltijos jūros aplinkos apsaugos įgyvendinimo priemonės ES teisėje. Trečiajame skyriuje yra atskleidžiama Baltijos jūros aplinkos apsaugos problematika, nagrinėjant VE parko Baltijos jūroje projekto poveikio aplinkai aspektus bei atskleidžiama eutrofikacijos mažinimui skirto teisinio reguliavimo problematika. VE parko teritorija patenka į riboto naudojimo rajonus, kuriuose kaip potencialiai pavojingi yra išskirti buvę minų laukai. VE parko Baltijos jūroje įrengimas ir eksploatacija sukels neigiamą poveikį migruojantiems paukščiams, šikšnosparniams, žuvims ir kitiems jūros gyvūnams. Taip pat pasikeis ir kraštovaizdis, kadangi VE parkas bus matomas nuo kranto. Stiprėjantį eutrofikacijos procesą, Baltijos jūroje, lemia aktyvi žmogaus veikla, jūros geografinė padėtis bei klimato kaita. Tačiau, vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių eutrofikacijos didėjimą yra žemės ūkis. Beveik visos Baltijos jūros regiono šalys ir trečiosios šalys viršija maistinių medžiagų sąnaudų lubas, o azoto ir fosforo didžiausias leistinas maistinių medžiagų kiekis beveik visais metais viršija ribines vertes. ES skatina spręsti nuotekų valymo įrenginių ir neišvalytų nuotekų problemą ir skatina ES šalis diegti įvairias inovacijas, žemės ūkio efektyvumo skatinimui. Tačiau eutrofikacijos problemos sumažėjimas priklauso nuo nuolatinių valstybių pastangų mažinti maistinių medžiagų apkrovą, įtraukiant ne tik ES, bet ir trečiąsias šalis, kurių upių baseino vandenys suteka į Baltijos jūrą.

Magistro baigiamojo darbo tema – teisė į švarų geriamą vandenį tarptautinėje teisėje. XX amžiuje tarptautiniame lygmenyje kilusi diskusija ar žmogaus teisė į švarų geriamą vandenį yra pamatinė žmogaus teisė, nesulaukė vieningos valstybių nuomonės, kas ilgai sąlygojo neapibrėžtumą šios teisė kaip vienos iš esminių žmogaus teisių. Tik 2010 m. Generalinei Asamblėjai pripažinus šią teisę įvyko postūmis žmogaus teisei į švarų geriamą vandenį įgyvendinimui. Magistro baigiamajame darbe atlikus tarptautinių teisės šaltinių analizę, identifikuoti teisės į švarų geriamą vandenį teisinio reglamentavimo ypatumai. Magistro baigiamojo darbo tikslas: išanalizuoti žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį tarptautinį teisinį reglamentavimą ir atskleisti žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį įgyvendinimo praktines problemas. Siekiant išanalizuoti baigiamojo darbo tikslą, buvo iškelti trys uždaviniai: 1. Supažindinti su žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį pripažinimo tarptautiniame lygmenyje raida. 2. Išnagrinėti žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį teisinį reglamentavimą. 3. Atlikti pripažintos žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį praktinio taikymo analizę Afrikos kontinente ir Europos Sąjungoje, siekiant atskleisti šios teisės praktinių problemų esmę tarptautiniame lygmenyje. Magistro baigiamąjį darbą sudaro trys dėstomosios dalys. Pirmoje dalyje supažindinama su žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį pripažinimo tarptautiniame lygmenyje raida. Antroje darbo dalyje nagrinėjamas žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį teisinis reglamentavimas. Remiamasi tarptautiniais teisės šaltiniais bei moksliniais straipsniais. Trečioje darbo dalyje analizuojamas pripažintos žmogaus teisės į švarų geriamą vandenį praktinis taikymas Afrikos kontinente ir Europos Sąjungoje, siekiant atskleisti šios teisės praktinių problemų esmę tarptautiniame lygmenyje. Tyrimo rezultatai parodė, kad žmogaus teisė į vandenį yra egzistuojanti teisė ir plačiai pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje. Tačiau šios teisės aiškaus apibrėžtumo nebuvimas privalomojo pobūdžio tarptautiniuose teisės šaltiniuose sąlygoja skirtingą teisės normų interpretavimą. Nesant tarptautinio teisės normų privalomumo, teisės pripažinimas paprotine tarptautinės teisės norma padėtų pašalinti trikdžius, kylančius dėl esamų skirtingų vandens valdymo schemų, ir galiausiai padėtų taip pat sprendžiant globalios vandens krizės klausimus. Deja, norma dar nėra tapusi paprotinės teisės dalimi dėl šalių praktikos stokos, bei aiškios metodologijos nebuvimo, kuri aiškiai apibrėžtų normos tapimo paprotine sąlygas. Tuo tarpu pasaulyje vis dar 2 milijardai žmonių stokoja švaraus geriamo vandens.