Šamanskas, Sigitas

Objektyvūs globalizacijos procesai sąlygoja ne tik ekonominės-technologinės pažangos procesus, kurie tampa visuomenės raidos ir pokyčių pagrindu, bet dėl objektyvių veiksnių, technologinių netobulumų ar kitų šalutinės ūkinės veiklos padarinių – neišvengiamai daromas neigiamas poveikis gamtinei aplinkai. Pasireiškiant negatyviems ūkinės veiklos padariniams gamtinei aplinkai, demokratinės valstybės visuomenė siekia įvertinti, kokį šalutinį poveikį ūkinė (verslo) veikla daro aplinkai, bei ieško galimybių suderinti ekonominės veiklos subjektų ir visos visuomenės interesus. Nepavykus suderinti šių interesų, naudojamos institucinės prevencinės ar pozityviosios poveikio priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti visos demokratinės visuomenės interesus (teises). Šios temos problematika išryškėja tuo, kad esant socialinei-ekonominei valstybės pusiausvyrai, negalima pagerinti gyvenimo gerovės (spręsti socialiai svarbių visuomenės uždavinių) vienai visuomenės socialinei grupei, neribojant kitos socialinės grupės gerovės. Todėl iškyla probleminis tyrimo klausimas: kaip valstybės ekonominės politikos reguliavimo priemonėmis užtikrinti visuomenės aplinkos apsaugos interesus, o galimų apribojimų poveikis ūkinės (verslo) veiklos subjektų interesams būtų proporcingas reguliavimu siekiamiems tikslams?

Objektyvūs globalizacijos procesai sąlygoja ne tik ekonominės – technologinės pažangos procesus, kurie tampa visuomenės raidos ir pokyčių pagrindu, bet dėl objektyvių veiksnių, technologinių netobulumų ar kitų šalutinės ūkinės veiklos padarinių – neišvengiamai daromas neigiamas poveikis gamtinei aplinkai. Pasireiškiant negatyviems ūkinės veiklos padariniams gamtinei aplinkai, demokratinės valstybės visuomenė siekia įvertinti kokį šalutinį poveikį ūkinė (verslo) veikla daro aplinkai, bei ieško galimybių suderinti ekonominės veiklos subjektų ir visos visuomenės interesus. Nepavykus suderinti šių interesų, taikomos institucinės prevencinės ar pozityviosios poveikio priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti visos demokratinės visuomenės interesus (teises). Šios temos problematika išryškėja tuo, kad esant socialinei – ekonominei valstybės pusiausvyrai, negalima pagerinti gyvenimo gerovės (spręsti socialiai svarbių visuomenės uždavinių) vienai visuomenės socialinei grupei, neribojant kitos socialinės grupės gerovės. Todėl iškyla probleminis tyrimo klausimas: kaip valstybės ekonominės politikos reguliavimo priemonėmis užtikrinti žmogaus (visuomenės) teisę į sveiką ir saugią aplinką, o galimų apribojimų poveikis ūkinės (verslo) veiklos subjektų interesams būtų proporcingas reguliavimu siekiamiems tikslams?

Visuomenės socialinių – ekonominių teisių (interesų) apsauga yra aktuali kiekvienos šiuolaikinės demokratinės valstybės visuomenei. Visuomenės socialinių poreikių įgyvendinamas pozityviosiomis reguliavimo priemonėmis leidžia šią visuomenę įvardinti kaip socialinės rinkos ekonomikos visuomenę. Socialinės rinkos ekonomikos visuomenėje aukščiau ekonominės naudos ir efektyvumo principų, iškeliami žmogaus kaip visuomenės nario gerovės bei viešojo intereso įgyvendinimo prioritetai. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės. Pažymėtina, kad esant ekonominei pusiausvyrai, negalima pakelti gyvenimo gerovės (spręsti socialiai svarbių uždavinių) vienai visuomenės socialinei grupei, neribojant kitos socialinės grupės gerovės, todėl iškyla probleminis tyrimo klausimas, kaip nustatytasis valstybinis ekonominės politikos reguliavimas derina visuomenės socialinius – ekonominius ir ūkinės (verslo) veiklos subjektų interesus. Tiriant šią problemą pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos valstybinio reguliavimo istorinės, socialinės ir ekonominės prielaidos, šiuolaikinės demokratinės visuomenės interesų kontekste. Antroje straipsnio dalyje vertinami valstybės ekonominės politikos reguliavimo tikslai ir priemonės. Trečioje straipsnio dalyje analizuojamos visuomenės bendro gėrio ir ūkinės (verslo) subjektų interesų pusiausvyros prielaidos bei vertinami valstybinio ekonominės politikos reguliavimo pozityvieji ir negatyvieji aspektai. Įvykdžius užsibrėžtą straipsnio tikslą ir iškeltus uždavinius, padaryta išvada, kad nepaisant nustatytų fragmentiškų valstybinio reguliavimo veikimo trūkumų, valstybinio reguliavimo sistema yra ta sisteminė pozityvioji priemonė, kuri užtikrina ir valstybės sankcija garantuoja visuomenės socialinių – ekonominių interesų įgyvendinimą.