Kuzmickas, Bronislavas Juozas

Tai nauja profesoriaus B. Kuzmicko knyga, skirta filosofijos istorijai. Aptariamas filosofijos istorijos objektas, nušviečiama vėlyvosios antikos ir ankstyvosios krikščionybės, viduramžių žydų filosofija. I. Kanto, G. Hegelio, A. Schopenhauerio filosofijai skirtais straipsniais pristatoma XVIII-XIX amžių vokiečių filosofija. Tekstuose apie A. Comte, S. Kierkegaardo, B. Russello, G. Marcelio, E. Husserlio, M. Schelerio, F. Nietzsche koncepcijas, analizuojama pozityvizmo, analitinės filosofijos, fenomenologijos, egzistencializmo filosofijos problematika, su pastarąja – J. Girniaus teistinis egzistencializmas. Dvejuose straipsniuose aptariamos postmodernybės filosofinės idėjos. Apibūdinami Vilniaus universiteto doc. Leonardos Jekentaitės tekstai, skirti humanistinės psichoanalizės teiginių interpretacijai. Pabaigoje aptariama lietuviškoji filosofinė antikotyra. Darbas skirtas filosofijos studijų studentams, filosofijos istorikams, visiems, kam įdomi filosofijos istorija.

Mokslo studija parengta vykdant projektą „Paradigminiai šiuolaikinės Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai ir europinė erdvė“ (projekto kodas VP1-3.1-ŠMM-07K03-025), finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę. Analizuojami Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, vykę politinio virsmo – perėjimo nuo okupacijos prie nepriklausomybės, nuo totalitarinio režimo prie demokratinės santvarkos – laikotarpiu. Trumpai apibūdinami tarpukario nepriklausomos Lietuvos visuomenės mąstymo ypatumai. Nušviečiami minėtų santvarkų objektyvieji ir subjektyvieji struktūriniai skirtingumai, lėmę visuomenės mąstymo skirtumus. Parodoma, kuo skyrėsi vienai ir kitai santvarkai būdingos darbo ir privačios iniciatyvos, mąstymo ir nuomonių laisvės galimybės, individo ir kolektyvo santykio, tautos sampratos. Kaip mąstymo paradigminės kaitos padarinys parodomas išsilaisvinimo vyksmas. Aptariama šiuolaikinės demokratinės visuomenės evoliucija link vartotojiškos visuomenės, žinių visuomenės, elektroninių informacijos technologijų poveikis visuomenės mąstymui. Pažymėtina, kad ši mokslo studija yra pirmasis leidinys Lietuvos Respublikoje, įvairiais pjūviais nagrinėjantis transnacionalinių teisinių sistemų santykio ir sąveikos problemas.

Straipsnis yra platesnio šiuolaikinės Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčių tyrimo dalis. Vadovaujamasi prielaida, kad kiekviena kultūra, istorinė epocha sukuria savo individo ir jo mąstysenos tipą. Aptariami materialieji ir idealieji veiksniai, kurie lemia individo gyvenseną, veiklos motyvaciją ir mąstymą. Tų veiksnių visumai apibrėžti vartojama paradigmos sąvoka. Aptariamos pagrindinės socialinės, ekonominės, politinės sąlygos, skirtingai apibūdinančios totalitarinę ir demokratinę santvarkas, kurios veikė individo mąstymo ypatumus ir pokyčius prieš 1990 metų politinį virsmą ir veikia po jo – per dvidešimt nepriklausomybės metų. Tarp aplinkybių, veikiančių pastarojo laikotarpio individo mąstymą, išskiriama visuomenės vartotojiškumas, globalusis atvirumas, informacinių technologijų naudojimas, kai kurios postmodernizmo idėjos. Parodoma, jog technologijos, įsiskverbdamos į žmonių santykių ir darbo sritį, silpnina tiesioginio bendravimo poreikį, atveria galimybes formuotis netradiciniams tapatumams ir mąstymo būdams. Individų mąstymas evoliucionuoja keliomis kryptimis.

Straipsnyje nušviečiama, kaip keitėsi tautos ir tautiškumo sampratos paradigminiai bruožai nuo XVIII a. pab. – XX a. iki mūsų dienų. Vokiečių romantizmo ir klasikinės filosofijos, Apšvietos idėjos padėjo konceptualius, tradicine laikomos tautos sampratos pamatus, pagal kurią tautos yra žmonijos pirmapradės sandaros dalis. Prancūzijos didžiojoje revoliucijoje kilo politinės tautos idėja, teigianti, kad gyventojai, paklūstantys tiems patiems įstatymams, kalbantys ta pačia kalba sudaro tautą (naciją). Iro monarchinės daugiatautės imperijos, steigėsi modernios tautinės valstybės. Susiformavo du šio vyksmo variantai – „vakarietiškasis“ (prancūziškasis) – valstybė sukuria tautą ir „rytietiškasis“ (vokiškasis) – tauta sukuria valstybę, atitinkamai ir du teoriniai tautos ir valstybės santykio modeliai. XX amžiuje moksle vyrauja požiūris, kad svarbiausia tautos kaip pagrindinio istorijos subjekto iškilimo sąlyga buvo politiniai motyvai ir kultūriškai integruojančio spausdinto žodžio plitimas, vykęs feodalizmo irimo ir kapitalizmo kilimo laikotarpiu. Dėl politinių motyvų ir visuotinio raštingumo poveikio tautiškumas transformavosi į nacionalizmą kaip ypatingą patriotizmo formą. Kai kurie mokslininkai kuria teorijas, teigiančias, kad tautos yra sukuriamos ar net išrandamos kaip „įsivaizduojamos bendruomenės“. Straipsnyje kritiškai vertinami išdėstytų požiūrių argumentai.

Humanitariniai mokslai, kaip ir kitos kultūros sritys, šiandien susiduria su daugiariopais iššūkiais, kuriuos sukelia globalizacija, socialinio gyvenimo pokyčiai, sparti informacijos ir komunikacijos priemonių raida. Nyksta tradiciniai hierarchiniai ryšiai ir skirtumai tarp įvairių kultūros sričių. Todėl blanksta ribos tarp humanitarinių ir socialinių mokslų, skirtingų meno žanrų ir stilių ir, kita vertus, suartėja įvairių pasaulio regionų, ypač Vakarų ir Rytų, kultūros, darančios įtaką tarpkultūrinių dialogų plėtrai. Visa tai skatina humanitarus ieškoti modernių ir konceptualių priemonių produktyviai interpretuoti naujai kylančius gyvenimo reiškinius, taip pat permąstyti ir reinterpretuoti tradicinės kultūros palikimą. Šiuolaikiniams humanitariniams mokslams būdingas tarpdiscipliniškumas ir daugiakultūriškumas taip pat kelia sudėtingų metodologinių problemų. Skaitmeninis humanitarinių mokslų pasaulis, tarpdiscipliniškumas, daugiaterpės informacijos semiotinės studijos, daugiaterpė komunikacija – tai nauji humanitarinių mokslų atsakai į iššūkius ir tuo pat metu nauji iššūkiai humanitariniams mokslams.

Teorinis sintetinis mokslo darbas, skirtas vertybių tematikai. Pateikiami profesoriaus B. Kuzmicko 1996–2012 metų laikotarpiu mokslo leidiniuose skelbti tyrimų rezultatai. Pradedama platesniam teoriniam svarstymui skirtu straipsniu, parodančiu, kaip leidinio autorius supranta vertybes ir vertinimus, iš jų plaukiančias privalomybes ir normas. Aiškinama, jog vertybes ir vertinimus aptinkame visose žmonių santykių ir veiklos srityse, kur siekiama aukštų tikslų, remiamasi aiškiais kriterijais. Tai moralės, meno, tautiškumo, religijos sritys. Vertybių sričiai priskirtini ir tikslai bei siekiamybės, kurios iškyla konkrečiose istorinėse, politinėse situacijose. Apie tai kalbama atskiruose straipsniuose. Skelbiami straipsniai, skirti kultūrų ir religijų sandūroms, jų skirtumams ir bendrumams. Parodoma, kad globaliųjų tarpkultūrinių sąveikų kontekste ryškėja kiekvienos kultūros savitumo vertė, filosofinės refleksijos svarba tautinio tapatumo kaip vertybės savivokai. Darbas skiriamas filosofijos studijų studentams, humanitarinių ir socialinių mokslų darbuotojams, visiems, kam įdomios vertybių problemos.