Monkevičius, Eduardas Jonas

Daroma išvada, kad žmogaus teisių į saugią aplinką sistemą sudaro tarpusavyje susijusios trys teisių grupės: 1) teisė į kokybišką gamtinę aplinką, 2) teisė į saugią gamtinę aplinką ir 3)teisė į atsargų ir racionalų gamtos išteklių naudojimą. Analizuojamos specialios šių teisių užtikrinimo priemonės: reglamentavimas tarptautiniuose, ES ir Lietuvos aplinkos teisės šaltiniuose, prevencinių aplinkosaugos priemonių įgyvendinimas taip pat griežtos teisinės atsakomybės principo taikymas. Straipsnyje suformuluotos išvados ir pasiūlymai, susiję su iškeltų problemų sprendimo galimybėmis.

The author compares the provisions of international agreements, the European Union and Lithuanian legislation regarding these relations and concludes that Lithuania has not fully met its international obligations in this field. The national legal system on environmental protection is not adjusted to an effective regulation of environmental relations; such regulation is fragmental, not adequate, and does not have a proper legal form. The relevant relations are regulated by the legal acts of the Ministry of the Environment rather than by laws. Finally, the author offers solutions for the improvement of the legal regulation of integrated environment protection. It is suggested to improve the main law on environmental protection and adopt new laws on climate protection as well as develop an integrated system of the prevention and control of pollution.

Straipsnyje autorius akcentuoja, kad globalizacijos procesai yra neišvengiamas istorinis ir objektyvus visuomenės raidos dėsningumas, tačiau kartu jie sukelia ir globalaus pobūdžio kenksmingus aplinkai ir visuomenei pokyčius. Vienas iš neigiamų globalizacijos padarinių yra didėjanti aplinkos tarša, kuri sukelia klimato kaitą, ekstremalias ekologines situacijas, grėsmes gamtinei aplinkai ir žmonių sveikatai. Todėl vienas iš svarbiausių visuomenės darnios plėtros strategijos uždavinių - riboti ir mažinti neigiamą globalizacijos procesų įtaką aplinkai, visuomenei ir teisei. Autoriaus nuomone, globalizacijos procesai daro tiesioginę įtaką nacionalinei teisei apskritai ir Aplinkosaugos teisei konkrečiai, nes žymiai išplečia teisinio reguliavimo sritį ir kelia naujus uždavinius adekvačiai reguliuoti aplinkosaugos santykius naujomis sąlygomis, siekiant riboti arba neutralizuoti šių procesų sukeliamą kenksmingą taršos poveikį aplinkai ir visuomenei. Tuo pagrindu Aplinkosaugos teisės sistemoje formuojasi nauji teisiniai institutai, kurių paskirtis yra sisteminti atatinkamas teisės normas ir adekvačiai ir reglamentuoti naujus aplinkosaugos santykius. Pagrindinis iš jų yra Integruotos aplinkosaugos teisinis institutas. Straipsnyje analizuojamos kai kurios teorinės ir praktinės problemos, susijusios su Integruotos aplinkosaugos teisinio instituto sąvokos interpretavimu, jo formavimu ir praktiniu įgyvendinimu. Palyginęs integruotos aplinkosaugos teisinį reguliavimą tarptautiniame, Europos Sąjungos ir Lietuvos lygmenyse, autorius daro išvadą, kad Lietuva nevisiškai įgyvendina savo tarptautinius susitarimus šioje srityje, nes Šių santykių teisinis reguliavimas yra neadekvatus, fragmentiškas ir netinkamos teisinės formos. Straipsnyje suformuluotos atatinkamos išvados ir galimi šių problemų sprendimo būdai.

But protection of public interest in environmental litigation nowadays is quite problematic, because neither legal doctrine, nor laws and judicial practise do not introduce undivided meaning of public interest, its object and subjects. There is no deeper analysis of public interest conception, implementation and its protection considering Lithuanian’s international obligations in this regard. This situation weakens the possibilities and effectiveness of the protection of public interest in the court, creates conditions for violation of rights and lawful interests of citizens, and also sets ambiguity and legal uncertainty in environmental legal relationships. These reasons hinder the formation of integral legal practice, cause legal uncertainty and legal suspense, and even more – it may lead to some kind of legal nihilism. The article introduces and explains the conception; subject of public interest, and defines individuals competent to protect public interest in judicial proceedings. The paper also reveals the actual questions of implementation of such right in the court, shows legal difficulties to find the “legal happy medium” while protecting public interest and rights of “different public interest sides” – society and a particular member of society. Finally, the article concludes with basic insights, scetching the essence of the paper’s research.

Straipsnyje iškeliamos ir analizuojamos Lietuvos aplinkos teisinės apsaugos problemos, kurios kyla dėl to, kad aplinkas apsaugą reglamentuoja įstatymą ir kitų teisės aktų, įvairovė ir gausa, kurie dainai keičiami ir papildomi, nesukurta vieninga ir darnių sistema. Todėl jų įgyvendinimas praktikoje tampa problematiškas, sudaromos sąlygos piktnaudžiauti teise, korupcijai, pakeisti piliečių subjektyvias teises, kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui. Atsižvelgiant į tai, kad per teisinės apsaugos sistemą turi būti įgyvendinami strateginiai ES ir Lietuvos aplinkos politikos bei darnaus vystimosi principai, esami tos sistemos trūkumai gymiai sumauna jos efektyvumą. Straipsnyje siūlomi problemų sprendimo būdai sukurti vieningą aplinkos teisinės apsaugos sistemą: tobulinti pagrindinį Aplinkos apsaugos įstatymą, taip pat sisteminti ir kodifikuoti teisės normas, reglamentuojančias atskirų aplinkos objektų naudojimą ir apsaugą, parengti ir išleisti žemės, miškų, vandens, biologinės įvairovės ir saugomų teritorijų kodeksus.

Tarptautinėse konvencijose, ES ir Lietuvos strateginėse aplinkos apsaugos programose ir teisės aktuose keliami uždaviniai žymiai sumažinti neigiamą globalizacijos procesų įtaką aplinkai ir visuomenei,siekiant užtikrinti visuimenės ir ateities kartų saugų egzistavimą ir vystymąsi.Sėkmingas iškeltų uždavinių įgyvendinimas žymiu mastu priklauso nuo efektyviai veikiančios aplinkos teisinės apsaugos sistemos,kurią Lietuvoje dar reikia sukurti. Straipsnyje analizuojami aplinkos ir visuomenės santykių,kaip teisinės apsaugos objekto esmė,ypatumai,visuomeninė reikšmė ir išskiriami tie iš jų,kurie turi būti savarankiškos teisės šakos-Aplinkosaugos teisės reguliavimo dalykas.Analizuojamos kai kurios esminės,teoriniu ir praktiniu požiūriu reikšmingos aplinkos teisinės apsaugos trūkumų ir sistemos sukūrimo problemos. Straipsnio pabaigoje suformuluotos svarbiausios išvados ir pasiūlymai siekiant gerinti aplinkos teisinės apsaugos sistemos efektyvumą.