Kaniušonytė, Goda

Šio tyrimo tikslas nustatyti sąsajas tarp psichologinio kapitalo, darbo-šeimos balanso bei psichikos sveikatos. Tyrimo imtį sudarė 214 Lietuvoje dirbančių ir šeimą turinčių tiriamųjų, kurių amžius svyravo nuo 18 metų iki 66 ir daugiau. Tyrime buvo naudoti šeši klausimynai: psichologiniui kapitalui matuoti - Psichologinio kapitalo klausimynas (Luthans, Avolio, Avey, Norman, 2007), pozityviai psichikos sveikatai matuoti - Varviko – Edinburgo psichikos sveikatos skalė (Warwick Medical School, 2017), generalizuotam nerimui matuoti - Generalizuoto nerimo sutrikimo skalė-7 (Spitzer et al., 2006), depresijai matuoti - Paciento Sveikatos Klausimynas-9 (Kroenke, Spitzer, & Williams, 1999), darbo-šeimos balansui matuoti - Darbo-šeimos balanso skalė (Carlson, Grzywacz, & Zivnuska, 2009) ir Darbo – gyvenimo balanso skalės trumpoji versija (Syrek, Bauer – Emmel, Antoni, Klusemann, 2011). Išanalizavus gautus tyrimo rezultatus buvo nustatyta, jog didesnis psichologinis kapitalas prognozuoja geresnį darbo-šeimos balansą. Taip pat, didesnis psichologinis kapitalas prognozuoja geresnę pozityviąją psichikos sveikatą, tačiau statistiškai reikšmingai neprognozuoja mažesnių generalizuoto nerimo ir depresijos simptomų. Be to, didesnis darbo ir šeimos balansas prognozuoja geresnę pozityviąją psichikos sveikatą ir mažesnį generalizuoto nerimo ir depresijos ligų pasireiškimą. Galiausiai, darbo ir šeimos balansas pilnai medijuoją ryšį tarp psichologinio kapitalo ir generalizuoto nerimo bei depresijos ir dalinai medijuoją ryšį tarp psichologinio kapitalo ir pozityvios psichikos sveikatos.

Šio darbo tikslas buvo nustatyti darbo – šeimos konflikto, praturtinimo sąsajas su pozityviais darbo rezultatais. Tyrime dalyvavo 287 asmenys (73,5% (211) moterų ir 26,5% (76) vyrų), užpildę internetinę apklausą. Du trečdaliai tyrimo dalyvių pasiskirstė per dvi amžiaus grupes: 34,1% (26 – 35 metų grupės) ir 30,7% (36 – 45 metų grupės); kita dalis 11,1% (18 – 25 metų grupės), 17,8% (46 – 55 metų grupės) ir 6,3% (56 – 64 metų grupės). Atliekant tyrimą buvo pasirinkta patogioji imtis. Tyrime buvo naudojamos trys metodikos: darbo – šeimos konfliktui matuoti skirta Darbo – šeimos konflikto skalė (angl. Work – Family Conflict Scale – WFCS) (Carlson et al., 2000), darbo – šeimos praturtinimui matuoti skirta Darbo – šeimos praturtinimo trumpoji skalė (angl. Work – Family Enrichment Scale – WFES) (Kacmar et al., 2014) ir pozityviems darbo rezultatams matuoti skirtas Individualių darbo rezultatų klausimynas (angl. Individual Workplace Performance Questionnaire – IWPQ) (Koopmans et al., 2014). Tyrime buvo naudojamas struktūrinių lygčių metodas (angl. Structural Equation Modeling, SEM), naudojant Jamovi 2.4.7.0 programinę įrangą. Tyrimo rezultatai parodė, jog darbo – šeimos praturtinimas neturi reikšmingo ryšio su pozityviais darbo rezultatais. Tačiau darbo – šeimos praturtinimas neigiamai prognozuoja darbo – šeimos konfliktą, o darbo – šeimos konfliktas neigiamai prognozuoja pozityvius darbo rezultatus. Šiame darbe taip pat buvo tiriamas darbo – šeimos konflikto kaip mediatoriaus vaidmuo tarp darbo – šeimos praturtinimo ir pozityvių darbo rezultatų. Gauti rezultatai patvirtino, kad darbo – šeimos konfliktas yra mediatorius šioje sąveikoje.

Pozityvios jaunimo raidos modelis tai 21 a. pradžioje atsiradusi ir vis aktualesnė raidos mokslo perspektyva, apimanti paauglių raidos koncepcinį modelį, optimalaus psichosocialinio funkcionavimo sampratą ir pabrėžiantis paauglį supančios aplinkos, tokios kaip šeima, svarbą. Atliktas tyrimas papildo pozityvios jaunimo raidos teorinę perspektyvą keliais aspektais. Pirma, nustatyta, kad optimalus psichosocialinis funkcionavimas ketverių metų bėgyje kinta salyginai nestipriai, o pačius paauglius galima susikirstyti į aukšto, vidutinio ir žemo psichosocialinio funkcionavimo lygio grupes. Antra, optimalus psichosocialinis funkcionavimas leidžia numatyti didesnį prisidėjimą prie savo, šeimos ir bendruomenės gerovės. Trečia, tikrinant abipusias sąsajas tarp suvokto tėvų elgesio (psichologinė kontrolė, elgesio kontrolė ir autonomiją palaikantis elgesys) ir optimalaus psichosocialinio funkcionavimo, rasta, kad tik paauglių psichosocialinis funkcionavimas leidžia numatyti suvokto tėvų elgesio pokytį, ir ne atvirkščiai. Ketvirta, pirmą kartą buvo išskirtos paauglių grupės pasižyminčios skirtingu kintančio tėvų elgesio suvokimu. Holistinė suvokto tėvų elgesio ir optimalaus psichosocialinio funkcionavimo sąsajų analizė atskleidė, kad aukštu psichosocialiniu funkcionavimu pasižymintys paaugliai suvokia savo tėvus, kaip labiau palaikančius autonomiją, adekvačiau kontroliuojančius jų elgesį ir mažiau taikančius psichologinę kontrolę, o žemu psichosocialiniu funkcionavimu pasižymintys paaugliai, atvirkščiai, suvokia savo tėvus, kaip mažiau palaikančius autonomiją, mažiau kontroliuojančius jų elgesį ir labiau taikančius psichologinę kontrolę.