Sorokinaitė, Jolita
Psichologų darbo, bandant atkurti vaiko ir vieno iš tėvų ryšį, patirtysItem type:Publikacija, [Psychologists‘ experiences in helping to restore the relationship between a child and one of the parents.]research article[2026][S4][S006][30]; Socialinės gerovės tyrimai / Social inquiry into well-being, 2026, vol. t. 24, no. Nr. 1, p. 178-207Tėvų skyrybos yra vienas iš didžiausią stresą sukeliančių įvykių vaiko gyvenime. Į šį stresą vaikai gali reaguoti vieno iš tėvų pasirinkimu ir kito atmetimu. Susitaikymo terapija tampa ne tik sparčiai populiarėjančiu teismų praktikoje reiškiniu, bet ir psichologinės pagalbos galimybe. Dauguma šios srities tyrimų yra orientuoti į tėvų ir (arba) vaikų patirtis, o tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama, kaip susitaikymo terapiją supranta ir praktikuoja specialistai, vis dar trūksta. Šiame tyrime nagrinėjamos psichologų patirtys, susijusios su susitaikymo terapijos taikymu bandant atkurti nutrūkusį vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Tyrimo tikslas – išanalizuoti psichologų taikomus metodus ir strategijas, kliūtis, iššūkius ir rezultatus atkuriant vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Taikytas kokybinis tyrimo metodas – atlikti pusiau struktūruoti interviu su keturiais psichologais. Duomenys analizuoti teminės analizės būdu. Rezultatai atskleidė, kad vaiko ir vieno iš tėvų ryšio atkūrimas vertinamas kaip emociškai sudėtingas procesas. Vienas svarbiausių darbo su šeima etapų yra išsamus atvejo įvertinimas. Psichologai remiasi įvairiomis terapinėmis paradigmomis – nuo kognityvinės elgesio terapijos iki sisteminės šeimos ir psichodinaminės terapijos. Išryškinama terapinio ryšio svarba, psichoedukacijos reikšmė, individualių ir bendrų sesijų taikymas, žaidybiniai metodai dirbant su vaikais. Ryšio atkūrimo procesą sunkina vaiko pasipriešinimas, kuris gali kilti ir iš lojalumo konflikto, tėvų bendradarbiavimo stoka, stiprios emocijos ir kaltinimai. Specialistų tikslai taikant susitaikymo terapiją – užtikrinti vaiko emocinę gerovę ir skatinti konstruktyvius tėvų santykius. Sėkminga terapija siejama su atkurtu ryšiu tarp vaiko ir tėvo arba motinos, vaiko emociniu saugumu ir tėvų bendradarbiavimu. Pabrėžiama, kad Lietuvoje nėra bendro modelio, ypač sudėtingais tėvų atstūmimo atvejais. Siūloma kurti valstybinio lygmens pagalbos sistemą, kuri apimtų tarpdisciplininę specialistų komandą ir struktūruotos eigos terapiją. Taip pat kalbama apie intensyvios susitaikymo terapijos taikymo Lietuvoje galimybę.
2