Vilčinskaitė, Solveiga

Lietuvos apeliacinis teismas (Lithuanian Court of Appeal) 13 February 2013, Civil Case No 2A-18/2013. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lithuanian Supreme Court) 27 January 2015, Civil Case No 3K-3-8-916/2015. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lithuanian Supreme Administrative Court) 29 November 2010, Administrative Case No A-858-1452-10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lithuanian Supreme Court) 15 June 2018, Civil Case No 3K-3-235-1075/2018 and 30 October 2018, Civil Case No e3K-7-143-684/2018.

Krizinėje situacijoje rasti visuomenės ir individo interesų pusiausvyrą, suvaldyti ilgalaikes pasekmes visuomenei ir valstybei – paskesnį teisminį bylinėjimąsi, ekonominę krizę, neefektyvų finansų valdymą ir pan. – didelis iššūkis. Esant krizei, sprendimus visuomet tenka priimti operatyviai. Kaip rodo COVID-19 pandemijos valdymo patirtis, jai suvaldyti reikėjo ir neordinarinių teisinių priemonių, kurios kėlė daug klausimų dėl teisės viršenybės, institucijų įgaliojimų, žmogaus teisių užtikrinimo. Kartu pandemija parodė valstybių ir suinteresuotų subjektų reaguojant į pandemijos iššūkius planavimo, koordinavimo ir bendradarbiavimo stoką ir atskleidė sisteminius trūkumus. Taigi būtina įvertinti ne tik teisinių priemonių taikymo poveikį pandemijos valdymui, bet ir galimą pandemijos poveikį teisei, siekiant pasirengti ateities krizėms. Šios mokslo studijos tikslas – remiantis COVID-19 pandemijos patirtimis Lietuvoje ir užsienio valstybėse, išanalizuoti teisės poveikį pandemijos valdymui bei pandemijos ir jos metu priimtų sprendimų poveikį tolimesnei teisės raidai. Šiam tikslui pasiekti keliami šie mokslo studijos uždaviniai: 1. Išanalizuoti teisines priemones, kurios buvo taikomos pandemijai valdyti Lietuvoje, ir įvertinti jų poveikį platesniame moksliniame ir užsienio valstybių bei tarptautinių teismų sprendimų kontekste; 2. Išnagrinėti, kokius teisinio reguliavimo iššūkius lėmė COVID-19 pandemija nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje ir kaip į juos reaguota teismų praktikoje Lietuvoje ir užsienio valstybėse; 3. Įvertinti, kokį poveikį COVID-19 pandemija ir jai suvaldyti priimti sprendimai turėjo teisės raidai (analizuojant šių pasekmių aspektus pagal atskiras sritis); 4. Įvertinti pandemijos poveikį Lietuvos teismų sistemai, teisingumo vykdymui ir teisinei atsakomybei. Tyrimui atlikti pasitelkta gausi Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos įvairių teisės sričių mokslininkų komanda. Mokslo studijoje – ne tik grynai teorinės- mokslinės įžvalgos, bet atspindėta ir pandemijos metu teismuose sukaupta praktikų mokslininkų patirtis. Tyrimas apima laikotarpį nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tam tikrais atvejais lyginamuoju aspektu analizuojama ir padėtis iki pandemijos. Kadangi tyrimo baigimo metu pandemija dar nebuvo pasibaigusi, daromos išvados, ypač dėl pandemijos ilgalaikio poveikio teisei, dar gali būti koreguojamos, nes yra praėję per mažai laiko nuo atsiradusių aplinkybių ir valstybių taikytų priemonių. Pirmajame mokslo studijos skyriuje analizuota, kokių teisinių iššūkių pandemijos valdymo metu kilo siekiant užtikrinti teisės viršenybę ir kaip jie buvo sprendžiami. Svarstyta, kaip pandemija paveikė teisinių režimų taikymą ir kokį poveikį turėjo esminių konstitucinių ir tarptautinių reikalavimų taikymui, ypač dėl žmogaus teisių ribojimo. Konstitucinių teismų, vykdančių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios teisės aktų konstitucingumo kontrolę, vaidmuo pandemijos metu itin reikšmingas. Galimybė konstituciniame teisme patikrinti, ar pandemijai suvaldyti skirtos priemonės yra teisėtos, užtikrina demokratinių teisinės valstybės ir žmogaus teisių apsaugos imperatyvų laikymąsi. Studijoje analizuota Austrijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos ir kitų valstybių konstitucinė jurisprudencija, susijusi su įvairiais pandemijos valdymo aspektais. Europinė konstitucinė jurisprudencija ir joje pateikta argumentacija yra itin svarbi, vertinant Lietuvoje priimto pandemijos teisinio reguliavimo konstitucingumą. Tyrimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat buvo gavęs keletą prašymų ištirti pandemijos teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurie 2021 m. gruodžio 31 d. dar laukė nagrinėjimo. Europos konstituciniai teismai vieningai sutaria, jog net ir pandemijos sąlygomis šiam reiškiniui suvaldyti priimtam teisiniam reguliavimui, kuriuo buvo ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės, taikomi konstituciniai teisėtumo reikalavimai, valstybės valdžios institucijos nėra atleistos nuo pareigos jų laikytis. Kartu pažymėtina ir tai, kad, europinėje konstitucinių teismų jurisprudencijoje sprendžiant dėl su pandemija susijusio teisinio reguliavimo atitikties konstitucinėms normoms, išryškėjo nauji konstituciniai reikalavimai ir (arba) vertinimo kriterijai, kurių privaloma laikytis, nustatant žmogaus teises ir laisves ribojančias priemones. Antai kai kuriose analizuotose konstitucinės justicijos bylose įprasta visuomenės ir individo interesų pusiausvyra buvo pakoreguota, pirmenybę teikiant viešajam visuomenės sveikatos ir gyvybės apsaugos interesui ir pateisinant griežtesnius nei įprasta žmogaus teisių ir laisvių ribojimus. Be to, pandemijos teisinio reguliavimo pagrįstumui paaiškinti konstitucinėje jurisprudencijoje pradėtas naudoti gana naujas atsargumo principas, kuris krizių akivaizdoje įpareigoja imtis išankstinių ir prevencinių veiksmų, kad būtų išvengta plataus masto neigiamų padarinių. Konstituciniai teismai taip pat suformulavo reikalavimą pandemijos teisinį reguliavimą grįsti mokslu paremtomis prognozėmis bei nuolat jį peržiūrėti, kad būtų įsitikinta, jog nustatytas teisinis reguliavimas vis dar atitinka esamą situaciją. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir jo suponuojamų teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų kyla reikalavimas nustatyti, kad pandemijos teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik laikinai, o nustatytoji taikymo data neatleidžia nuo pareigos pakeisti reguliavimą, atitinkamai pasikeitus situacijai. Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad net ir konstatuotas atitinkamo teisinio reguliavimo prieštaravimas konstitucinėms normoms dažniausiai nelemia tokio teisinio reguliavimo panaikinimo iškart, o teisėkūros subjektui paliekamas tam tikras laiko tarpas priderinti pandemijai valdyti skirtą teisinį reguliavimą prie konstitucinių reikalavimų, taip sudarant prielaidas išvengti nesibaigiančio ieškinių srauto teismuose. Studijoje nagrinėtos atskirų administracinių teisinių režimų – nepaprastosios padėties ir karantino – įvedimo (paskelbimo) prielaidos pandemijos metu. Apibrėžtos nepaprastosios padėties ir karantino režimo sampratos, atskleistos prielaidos ir režimų įvedimo (paskelbimo) sąlygos, taip pat analizuoti šiuose režimuose įtvirtinti asmens teisių ir laisvių apribojimo mastai. Studijoje dėmesys skirtas atskirų režimų transformavimosi prielaidų analizei. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, mokslinius ir teisinius šaltinius pagrindžiama, kodėl Lietuvos Respublikoje COVID-19 pandemijos situacijoje buvo įvestas karantino, o ne nepaprastosios padėties režimas. Studijoje analizuotas pandemijos poveikis COVID-19 pandemijos situaciją valdančių subjektų sistemos transformacijai ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimų kaitai COVID-19 pandemijos metu. Tirta ir įvertinta subjektų, užtikrinančių COVID- 19 pandemijos situacijos valdymą, sistema, jiems suteiktų įgaliojimų transformacija, siekiama pagrįsti, kodėl visuomenė ar atskiri asmenys turėtų būti priskirti prie minėtų subjektų sistemos, kodėl jiems turėtų būti suteikti tam tikri įgaliojimai siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijos situaciją. Be to, studijoje analizuota, kaip atskirų nusižengimų, numatytų Administracinių nusižengimų kodekse, kvalifikavimo pokyčiai COVID-19 pandemijos metu prisidėjo prie pandemijos suvaldymo teisinėmis priemonėmis. Ištirtos naujų teisės normų įtvirtinimo ANK sąlygos ir priežastys. Analizuota teismų praktika ir situacijos, traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn už naujų teisinių reikalavimų, susijusių su pandemijos situacijos suvaldymu, nesilaikymą ir pažeidimus. Atlikus tyrimą nustatyta, kad aiškaus teisinio atskyrimo, kada būtų galima tvirtinti, kad konkrečioje situacijoje turi būti skelbiamas karantinas ar nepaprastoji padėtis, nėra. Atskiro režimo pasirinkimą lemia didelė valdžios institucijų diskrecija. Taip pat nustatyta, kad pandemijos metu atitinkamu laikotarpiu negalėjo būti ribojamos kai kurios asmenų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje ir įstatymuose. Be to, studijoje argumentuojama, kodėl turi būti plečiamas subjektų, dalyvaujančių suvaldant pandemijos situaciją, ratas, į jį įtraukiant visuomenės narius. Administracinės atsakomybės taikymo kontekste COVID-19 pandemijos metu buvo išplėstas teisinis reguliavimas dėl tiesiogiai su pandemija susijusių veikų, už kurias taikoma administracinė atsakomybė. Pastebėta, kad, įvedus naują teisinį reguliavimą, ne tik atsakomybėn traukiami asmenys tyčia ar dėl neatsargumo darė nusižengimus, bet ir pareigūnai neteisingai kvalifikuodavo atskiras asmenų veikas. [...]

Straipsnyje aptariamas Lietuvai 2021 m. rugsėjo 4 d. įsigaliojęs 2020 m. gegužės 5 d. Susitarimas dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo. Siekiama trumpai apibūdinti istorinį kontekstą, lėmusį daugumos ES valstybių narių tarpusavio dvišalių investicijų sutarčių panaikinimą, aptarti Susitarimo reikšmę investicinio arbitražo procesams ir išryškinti pagrindines problemas, kylančias nutraukus ES „vidines“ investicijų sutartis. Šių sutarčių nutraukimas tapo ilgai trukusios įtampos tarp ES teisės ir tarptautinės investicijų teisės sprendimu. Susitarimu taip pat sureguliuoti dar neužbaigtų investicinio arbitražo procesų klausimai. Kai kurie Susitarimo aspektai, tokie kaip retrospektyvus teisinis jo poveikis, kelia pagrįstų abejonių dėl Susitarimo atitikties teisės viršenybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams. ES valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių panaikinimas neišvengiamai kelia klausimų, kokios materialinės teisių apsaugos garantijos bus taikomos ES investuotojams ir kokia bus procesinė jų reikalavimų valstybei nagrinėjimo tvarka. Kol į šiuos klausimus nebus pateikta visapusiškų bei aiškių atsakymų, investuotojų padėtis liks teisiškai neapibrėžta.

Recent years have seen a considerable increase in the amount of investment cases against both developing and developed countries. In many of those cases, investors attempted to challenge a number of sensitive and political decisions of States. This trend provoked a discussion of whether it is legitimate to limit a State’s regulatory power, even if the measures taken impact on investors’ rights and legal expectations. This paper highlights the importance of finding a reasonable and just balance in the protection of a State’s sovereign power to regulate and an investor’s legitimate expectations and rights against the unreasonable, unexpected, and discriminatory decisions of States. It is argued that the possibility and necessity of finding a common dominator in national legislation and International investment law exists. The aim of this article is to identify the main rules applicable to the limits of a State’s regulatory changes impacting on investors’ rights and legitimate expectations in investment law and under national legislation. Further, the article analyses whether it is possible to find a just and reasonable balance between the investors’ legal expectations and the State’s right to regulate by comparing the main differences and similarities between national and investment law and by answering the question of whether it would be possible to harmonise State liability rules on the issue, at least at the conceptual level.

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74, 4.173, 4.177 straipsnių, Ketvirtosios knygos II dalies XI skyriaus antrojo skirsnio, 4.189 straipsnio, Ketvirtosios knygos II dalies XI skyriaus ketvirtojo ir penktojo skirsnių, 4.202, 4.207, 4.209, 4.210, 4.212, 4.213, 4.223, 4.224, 4.225, 6.104, 6.561 straipsnių pakeitimo įstatymo; Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo Nr. I-1544 pripažinimo netekusiu galios; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. I-1539 5, 11, 15, 17 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymo; Lietuvos Respublikos sutarčių registro įstatymo Nr. XI-1140 pakeitimo įstatymo; Lietuvos Respublikos notariato įstatymo Nr. I-2882 46 ir 491 straipsnių pakeitimo įstatymo; Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 16 straipsnio pakeitimo įstatymo PROJEKTŲ

The various national European legal systems offer a broad range of responses to the question of what can be regarded as wrongful behaviour or fault. The present work systematically examines these two important prerequisites for tortious liability under the combined heading of ‘misconduct’. Unlike current textbooks, national casebooks and monographs, it builds on the experiences gathered in the national legal systems over the past decades and thereby fills a major gap which still exists today. It thus does what the previous volumes in the ‘Digest of European Tort Law’ series did for other key elements of tort law, namely natural causation and damage. Once again, the publication contains a selection of the most important cases from 28 states across Europe as well as cases handed down by European Union courts; it also highlights cases from earlier periods of legal history. For each case, the facts and the relevant court decision are presented and these are then accompanied by an analytical commentary. In addition, the editors provide comparative analyses of the cases reported and a special report is dedicated to how key decisions would be resolved under model European rules on tort law. The editors believe that the material gathered here may provide guidance for an organic convergence of the national legal systems in Europe. It constitutes the basis of an acquis commun that is infinitely richer (though also much more complex) than the rather bland and abstract concepts contained in national codifications, European legislation and modern model rules.