Nemokamos medicinos pagalbos teikimo konstitucinės garantijos

Didėjant sveikatos priežiūros paslaugų poreikiui ir esant ribotiems ištekliams klausimai dėl nemokamos medicinos pagalbos sampratos, teisės į tokią pagalbą subjektų, apimties bei finansavimo yra labai aktualūs ir teorine, ir praktine prasme. 2013 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame išaiškino Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies normos, numatančios valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, taip pat konstitucinės nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantijos turinį. Iš esmės čia galima rasti gaires, kaip mūsų šalyje turės būti teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kokiais būdais jos turi būti finansuojamos. Naujoji oficiali konstitucinė doktrina šiuo klausimu neabejotinai turės įtakos tolesniam nemokamos medicinos pagalbos ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisiniam reguliavimui, taigi ir šios teisės įgyvendinimui. Todėl šiame straipsnyje sistemiškai išanalizuotas ir atskleistas nemokamos medicinos pagalbos teikimo Lietuvoje konstitucinių garantijų pobūdis, dabartinis jų turinys ir ypatumai nacionalinėje teisėje bei naujojoje konstitucinėje doktrinoje.

The new position is that the services of necessary aid, which are funded by the state’s budget funds, can be provided by private health care institutions only in exceptional situations. These aspects will have to be implemented by the relevant legislation of the Republic of Lithuanian in the near future. Analysis of the constitutional guarantees of Lithuanian nationals and other persons on receiving health care services, which are not considered as necessary medical aid, showed that compulsory health insurance in the constitutional doctrine is seen as the necessary system of funding health care services by public funds. The system is based on societal solidarity and allows ensuring sufficient accessibility of health care services. The current legal regulation lacks clarity, therefore, the paper offers setting clear limits of providing medical aid and, specifically, establishing the medical aid services that are not necessary for life and must be funded from the compulsory health insurance fund. It is also suggested to stipulate clearly, which health care services persons can receive, provided that they save the funds in voluntary health care fund (which practically does not function in Lithuania to this date), or otherwise they pay from their own funds to the health care institution. Each procedure for providing and paying for health care services must be regulated at the statutory level, considering the fundamental human right to life and good health.