Mošė Maimonidas: etika - sielos gydytoja
| Author | Affiliation |
|---|---|
Klaipėdos universitetas |
| Date |
|---|
2009 |
Straipsnyje analizuojamas viduramžių žydų filosofo Mošės Maimonido etikos traktatas Shemonah Peraqim (Aštuoni skyriai). Šiuo traktatu autorius siekia parodyti, kad Žmogaus prigimtis turi polinkį į nedorus veiksmus ir poelgius, todėl jai reikalinga pagalba, kurią jis apibūdina kaip sielos gydymą. Shemonah Peraqim yra įvadas Mišnos Avot (Tėvai) traktatui, kuriame etiniai klausimai siejami su religija. Darbe Maimonidas derina Mišos ir Talmudo moralė mokymą su Aristotelio ir Al Farabio etinėmis teorijomis. Pirmuosiuose šešiuose traktato skyriuose dėmesys skiriamas Aristotelio Nikomacho etikos I-VII knygoms. Maimonidas aptaria žmogaus sielą ir jos gebėjimą maištauti, analizuoja sielos ligas ir jų gydymą, apibūdina skirtumą tarp dorybingumo ir saikingumo. Šeštajame skyriuje atskleidžiama filosofų ir rabinų nesutarimai dėl žmonių dorybingo gyvenimo taisyklių ir jų siejimo su Dievu. Dviejuose paskutiniuose skyriuose Maimonidas analizuoja midrašinę literatūrą apie žmogaus ir Dievo santykį bei žmogaus prigimtį.
The article considers the ethical treatise Shemonah Peraqim (The Eight Chapters) by Medieval Jewish thinker, Moses Maimonides (1135-1204), who claims that human nature is prone to evil deeds and therefore it needs the assistance of mind treatment. The Shemonah Peraqim is written as an introduction to the Avot (The Fathers), the part of Mishna, in which ethical questions are treated against the background of the Jewish faith. In the Shemonah Peraqim, Maimonides combines the moral teaching of the Talmud and the Mishna with ethics of Aristotle and Al Farabi. Maimonides treats the first seven books of Aristotle's Nicomachean Ethics in the first six chapters of his writing; analyzes human mind and its ability to revolt; discusses its maladies and their treatment; describes the differences between virtuous and temperate man. In the sixth chapter, Maimonides displays the contention between philosophers and rabbis concerning the rules of virtuous and religious life. In the last two chapters, he analyzes the Midrash literature about human nature and its relatedness to God.