Sąžiningumo principo įgyvendinimas

Sąžiningumas straipsnyje nagrinėjamas kaip objektyvi kategorija. Jo turinys bandomam atskleisti remiantis galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis. Autorius nagrinėja, kokios prezumpcijos, susijusios su sąžiningumu, įtvirtintos galiojančiame Civiliniame kodekse, kokios yra reikšmingos praktinės jų taikymo nuostatos. Pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai, rodantys naujausias tendencijas formuojant bendrą teismų praktiką, taikant sąžiningumo principą. Autorius aiškina, kaip jis supranta sąžiningumo turinį nusakančias nuostatas, kad asmuo „žino" ir „turi žinoti". Remiantis galiojančiu įstatymu ir naujausia teismo praktika patelkiama nuomonė, kaip praktiškai turi veikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Bandoma numatyti, kokie būtų vienos ar kitos krypties teismų praktikos padariniai.

The author draws a conclusion that bad faith is deemed to be an act that fails to conform to the requirements applicable to diligence, caution, consideration and behaviour that is not in conformity with legal acts (violence, deceit, coercion, fraud), as well as omission, expressed in the failure of a person to fulfil his duty to clarify certain circumstances. The second conclusion made by the author is related with active or passive behaviour of a person. The notion "should have known" is interpreted as a person's duty in terms of active behaviour. A person's omission expressed in a groundlessly unrealised possibility to know about the harmfulness of his acts in respect of other person is regarded by the author as failure to fulfil this duty, therefore attributable to bad faith.