Kai kurie priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesiniai aspektai

Straipsnio pirmoje dalyje išskiriamas esminis priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso skiriamasis bruožas - asmens, kurio atžvilgiu vykdomas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, procesinė padėtis. Teisinėje literatūroje šiuo klausimu nuomonės gana įvairios. Autorės nuomone, asmenų, kurių atžvilgiu vykdomas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, procesinės padėties problema turėtų būti sprendžiama atsižvelgus į teisės teorijos nuostatas, atribojančias teisės subjektą nuo teisinio santykio subjekto. Jei asmuo, kurio atžvilgiu vykdomas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, yra neveiksnus (baudžiamąja procesine prasme), jis gali tapti tik tokių baudžiamojo proceso santykių (tarpininkaujant gynėjui, atstovams pagal įstatymą), kuriuose nereikalingas tiesioginis paties asmens dalyvavimas, subjektu. Tokio asmens procesinės teisės savo turiniu gali atitikti įtariamojo, kaltinamojo teises, bet tai - būtent pastarojo asmens teisės. Šią nuostatą siūloma įtvirtinti įstatymiškai. Antroje straipsnio dalyje analizuojami kai kurie priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, pratęsimo, rūšies pakeitimo arba panaikinimo tvarkos aspektai. Teismo praktika suformavo nuostatas, kuriomis remiantis nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, parenkama priverčiamosios medicinos priemonės rūšis. Tai iliustruojama konkrečiais pavyzdžiais. Pabrėžiama viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygų - padarytos baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos pavojingumas. Straipsnyje grindžiama nuostata, kad ši sąlyga turėtų būti traktuojama kaip sutrikusios psichikos asmens keliamą realią grėsmę padaryti esminę žalą sau ar aplinkiniams rodantis faktas ir privalo būti vertinama kitų aplinkybių, rodančių asmens keliamą pavojų, kontekste.

Im ersten Teil des Artikels wird der hauptsächliche Zug Prozesses bei der Anwendung der zwangsmässigen medizinischen Mitteln unterschieden - das ist die prozessuale Lage der Person, gegenüber derer der Anwendungsprozess von den zwangsmässigen medizinischen Mitteln vollstreckt wird. In der rechtlichen Wissenschaftsliteratur stösst man auf verschiedene Positionen. Der Meinung der Autorin nach, das Problem der prozessualen Lage einer Person, gegenüber derer der Prozess wegen der Vollstreckung von zwangsmässigen medizinischen Mitteln angefangen worden ist, sollte anhand der Bestimmungen der Rechtstheorie, die das Rechtssubjekt von dem Subjekt eines Rechtsverhältnisses unterscheidet, gelöst werden. Wenn das Subjekt, dem gegenüber der Prozess wegen der Vollstreckung der zwangsmässigen medizinischen Mitteln an gefangen wird, unmündig (im Strafrechtprozesssinn) ist, kann es nur zum Subjekt im Strafprozessverhältnis erst dann werden, wenn eine Vermittlung des Verteidigers, des Vertreters nach Gesetz besteht und wenn seine direkte Anwesenheit nicht notwendig ist. Dem Inhalt nach können Prozessrechte von so einer Person den Rechten eines Verdächtigten, Beschuldigten entsprechen, aber das ist das recht von der oben genannten Person. Es wird empfohlen das gesetzlich zu machen. Im zweiten Teil des Artikels wird Anwendung von den zwangsmässigen medizinischen Mitteln, ihre Verlängerungs - und Änderungs - oder Aufhebungsordnung analysiert. Gerichtspraxis hatte Bestimmungen formuliert, aufgrund derer den straftätigen Personen mit geistiger Behinderung ein entsprechenedes zwangsmässiges medizinisches Mittel gewählt wird. Diese Aspekten werden anhand den Beispielen aus der Praxis analysiert. Der Akzent wird daraufgesetzt, dass Gefährlichkeit der Straftat, wie eine der Anwendung von den zwangsmässigen medizinischen Mitteln Bedingung, mit anderen Umstände, die die Gefährlichkeit eines Person zeigen kann, würdigen muss.