Nacių konfiskuoto turto restitucija Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo

Abstract

Tiek dažnas Lietuvos pilietis, tiek politikas teigia, kad Vakarų Europos valstybės po Antrojo pasaulinio karo nuosekliai siekė atkurti teisingumą ir atlyginti žalą, padarytą holokausto ir nacizmo aukoms. Šias ryžtingas pastangas vainikavo teisingumo pergalė ir visos problemos buvo išspręstos. Tuo tarpu pokomunistinėse valstybėse restitucijos procesas tik prasideda ir vyksta labai sunkiai, nes siejamas su asmenine ir grupine tautų atsakomybe. Šitai teigiantys asmenys ignoruoja ne tik kompleksišką, ilgalaikę ir sudėtingą, ne vieną dešimtmetį trukusią restituciją Vakarų Europoje, bet ir turto atėmimo procesą, būdus bei terminus. Padėtis Rytų ir Vakarų Europoje buvo skirtinga. Svarbiausi panašumai tarp Rytų ir Vakarų yra susiję su turto nusavinimo būdais, o skirtumai – su politiniais ir ekonominiais veiksniais. Chronologija irgi vaidino tam tikrą vaidmenį. Vakarų Europoje didžioji dalis turto buvo organizuotai konfiskuota dar iki deportacijų. Daugelyje Centro Rytų Europos valstybių ir TSRS teritorijose turtas buvo nusavinamas vykstant sunaikinimo procesui arba netgi po jo, bandant jau iš jį pasisavinusiųjų dar kartą konfiskuoti vertybes ir pan. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose iš šio turto pelnėsi ne tik atskiri individai, bet ir verslas, vietinė savivalda ir pan. Galimybė asmeniniais tikslais pasinaudoti konfiskuotu turtu buvo vienas svarbiausių motyvų dalyvauti turto nusavinimo operacijose vietiniams kolaborantams. Nusavinimo procesą stabdė ne tiek pasipriešinimas nacizmui, kiek paprasčiausia korupcija. Dėl to Olandijoje, kur turto nusavinimas vykdytas radikaliai, 1945 m. dar 1000 įmonių buvo likusios žydų rankose.