Teisė į švietimą: tarptautinis, regioninis ir nacionalinis lygmuo (Lietuvos atvejis)

Teisė į švietimą yra visuotinai pripažinta žmogaus teisė, įtvirtinta ir saugoma tarptautiniu, regioniniu ir nacionialiniu lygmenimis. Teisiniu požiūriu – istoriškai reikšminga dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, kai buvo pripažinta tarptautinių institucijų iniciatyva priimti tam tikri teisiniai instrumentai (konvencijos, sutartys, susitarimai), įtvirtinantys tam tikrus standartus švietimo srityje, įgyvendinant įvairių subjektų, tame tarpe ir vaikų, teisę į švietimą. Pastarųjų dėka, teisė į švietimą toliau vystėsi kaip ‚multidimencinė‘ teisė, kurios įvairūs aspektai atsispindi nacionaliniuose teisės aktuose, įgyvendinant švietimo teisinio reguliavimo funkciją.1 Straipsnyje pateikiama nuosekli tarptautinių, regioninių ir nacionalinių teisės aktų ir institucijų apžvalga, susijusi su vaiko teisės į švietimą apsauga ir įgyvendinimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos atvejo analizei tam tikrų visuotinai pripažintų švietimo teisės principų kontekste.

Right to education is a universally recognized human right embedded and protected internationally, regionally and nationally. Second half of the 20th century is historically meaningful from a legal perspective due to emergence of international legal instruments (conventions, agreements, declarations) that set foundation for certain universally accepted standards in the field of education while implementing the right to education of various subject, including children. The law on education continued to evolve as a ‘multidimensional’ law various aspects of which are reflected in the national jurisdictions of states’ parties.66 Article presents a consistent analysis of international, reginal and national legal acts and institutions with special focus on the national jurisdiction of Lithuania and its compliance with international law and some of the universally accepted principles of the right to education.