Baudžiamosios teisės subsidiarumo principas ir jo reikšmė kriminalizacijos procesui
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas |
| Date |
|---|
2025 |
Šio straipsnio tikslas – aptarti idėją, kad kriminalizavimo aktas, be kita ko, turi atitikti vadinamąjį baudžiamosios teisės subsidiarumo principą. Šis principas reiškia, kad kriminalizavimo aktas turi tik prisidėti prie kitų teisės šakų nustatyto teisinio reguliavimo, o ne jam prieštarauti ar su juo konkuruoti. Nors šio principo taikymas pirmiausia susijęs su įstatymų leidyba, tačiau jo logika grindžiama jau ne viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose. Straipsnio autorius siekia pagrįsti savarankišką šio teisės principo reikšmę baudžiamojoje teisėje, išryškinti iš jo kylančius specifinius žmogaus elgesio kriminalizavimo reikalavimus ir parodyti šių reikalavimų nesilaikymo neigiamas pasekmes teisinei praktikai. Autorius pabrėžia šiuos esminius reikalavimus kriminalizavimo aktui baudžiamosios teisės subsidiarumo požiūriu: pirma, baudžiamosios teisės normos neturi drausti elgesio, kurį leidžia kitos teisės šakos; antra, kriminalizavimo aktas neturi tiesiog dubliuoti kitų teisės šakų nustatytos teisinės atsa - komybės už neteisėtą veiką; trečia, jei kitų teisės šakų nustatytos teisinės atsakomybės už neteisėtą veiką nepakanka, kriminalizavimo akte turi būti nurodyti pagrįsti ir aiškūs papildomi baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Šių reikalavimų nesilaikymas teisės aktuose lemia teisinį netikrumą dėl kriminalizavimo akto turinio ir būtinybę tokias spragas užpildyti ad hoc.
The aim of this paper is to discuss the idea that an act of criminalisation must, among other things, comply with the socalled principle of subsidiarity of criminal law. This principle means that a criminalisation act should only contribute to, and not contradict or compete with, legal regulation established by other branches of law. Although the application of this principle is primarily related to legislation, a number of rulings of the Supreme Court of Lithuania in criminal cases are already based on its logic. The author of the article sets out to justify the independent significance of this legal principle in criminal law, to highlight the specific requirements for the criminalisation of human behaviour that arise from it, and to show the negative consequences of non-compliance with these requirements to legal practice. The author stresses the following essential requirements for a criminalisation act from the point of view of the subsidiarity of criminal law: firstly, criminal law rules must not prohibit conduct that is permitted by other branches of law; secondly, a criminalisation act must not simply duplicate the legal liability for an unlawful act established by other branches of law; thirdly, where the legal liability for an unlawful act established by other branches of law is not sufficient, the criminalisation act must specify reasonable and clear additional criteria for the imposition of criminal liability. Failure to comply with these requirements in the legislation leads to legal uncertainty as to the content of the criminalisation act and necessitates the need to fill in such gaps ad hoc.