Jean Paul Sartre: on ne naît pas philosophe, on le devient

Straipsnyje tęsiama žurnale Logos (Nr. 94) pradėta Jeano Paulo Sartre‘o pasaulėžiūros analizė, toliau gvildenama Sartre‘o pasaulėžiūrinės paradigmos turinio struktūra, atskleidžiama, kaip universalusis ontologinis klausimynas jam padeda „atrasti“ egzistencializmą, ir tai, kaip atsirėmus į egzistencializmą, Sartre‘as žengia filosofo keliu formuluodamas paradigmas par excellence. Sartre‘o egzistencializmas, kurį jis traktuoja kaip humanizmo išraiškos formą, nėra jo filosofinės paradigmos galutinis tikslas, o yra praktinės filosofijos dalis, tik žmogaus būties konstatavimas. Satre‘as egzistencializmą, nors ir išreikšdamas per humanizmą, suvokia tik kaip žmogaus ultima ratio desperatiškai mėginant išlikti esamo sociumo gyvavimo principų kontekste. Pripažindamas žmogaus galimybę rinktis, Sartre‘as nepaverčia humanizmo atomizuota vertybe. Atvirkščiai, Sartre‘o egzistencializmas traktuotinas kaip materialus humanizmo raiškos būdas. Šiame straipsnyje parodoma Sartre‘o veikalo Critique de la raison dialectique paradigminė esmė. Konstatuojama, kad Sartre‘o pasaulėžiūrinėje paradigmoje žmogus gali būti žmogumi tik sociume, veikiančiame ne individualių egoistinių principų užtikrinimo pagrindu. Jo socialinė teorija yra paremta principais, kurie neskatina susvetimėjimo, pasireiškiančio nesibaigiančios žūtbūtinės konkurencinės kovos (ir dėl ko?) dėl amžinojo savojo ego patenkinimo.

This article presents the continuation of Jean Paul Sartre’s worldview analysis started in the previous magazine issue (see Logos 94). It scrutinizes Sartre’s worldview structure and paradigm; reveals how the universal ontological questionnaire contributes to the “discovery” of existentialism and how the philosopher develops his theory formulating paradigms par excellence. For Sartre existentialism is a form of humanism and a part of practical philosophy as the ultima ratio of human being desperately striving for survival in antagonistic society. By admitting the choice possibility Sartre does not atomizes the value of humanism. On the contrary, he treat existentialism as the material manifestation of humanism. The article shows paradigmatic essence of Sartre’s work Critique de la raison dialectique. It maintains that in the frameworks of Sartre’s worldview a human being may remain human only within society which functions not on egoistic principles alone; for only in such society he can express his choice in the most meaningful way and give meaning to his personal existence. Sartre’s social theory is based on the principles that do not promote alienation – phenomenon of a never-ending desperate competitive struggle (and for what?) for the satisfaction of everlasting ego.