Apeliacijos teisė – absoliuti konstitucinė teisė?

Abstract

Apeliacijos teisė, leidžianti patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir sumažinti teismo klaidų tikimybę, yra viena iš esminių procesinių asmens teisių. Kaip taikliai pabrėžė V. Mikelėnas, apeliacijos teisės egzistavimą nulemia gyvenimas, tiksliau, suvokimas, kad teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, priimdamas sprendimą gali suklysti ir kad valstybėje turi egzistuoti tam tikras mechanizmas, leidžiantis pašalinti teismo padarytas klaidas. Mokslininkai, tiriantys asmens psichologinį požiūrį į teisingumo vykdymo procesą, teigia, kad galimybė pateikti apeliaciją yra vienas iš pagrindinių veiksnių, nuo kurių priklauso asmens subjektyvus ginčo sprendimo procedūrų teisingumo vertinimas , o kartu ir pasitikėjimas teisingumo vykdymo kokybe. Vis dėlto reikia pripažinti, kad apeliacijos teisė susijusi ir su tam tikrais neigiamais padariniais. Instancinės teismų sistemos išlaikymas, bylos nagrinėjimas keliose teismo instancijose neišvengiamai reikalauja papildomų materialinių ir laiko sąnaudų. Valstybės ištekliai teisingumo sistemos išlaikymui yra riboti. Todėl nenuostabu, kad nuolat daugėjant civilinių bylų teismuose ir ilgėjant bylų nagrinėjimo trukmei vis dažniau prabylama apie asmens galimybių naudotis instancine sistema ribojimą. Apeliacijos teisės ribojimo klausimams skiriama dėmesio daugelyje tarptautinių rekomendacijų ir programų, skirtų pagerinti teisingumo vykdymo kokybę ir teismų veiklos veiksmingumą.