Kioto protokolas ir atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo teisiniai aspektai
| Date Issued |
|---|
2007 |
Didelė nūdienos globali problema yra klimato kaita. Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją dalį CO2 1 išmeta energetikos sektorius, klimato kaitos problemų sprendimas yra neatsiejamas nuo visų šalių ateities energetikos politikos. Šiuo metu tiek Europos Sąjunga (ES), tiek Lietuvos Respublika, tiek kitos pasaulio šalys (nors ir ne visos) yra įsipareigojusios prisidėti prie visuotinio žemės atmosferos atšilimo stabdymo ir atsinaujinančių energetikos išteklių skatinimo. 1992 metais Rio de Žaneire (Brazilija) buvo priimta Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencija, kurioje pramoninės pasaulio valstybės iškėlė tikslą stabilizuoti šiltnamio dujų emisijų kiekį. Vėliau buvo prieita prie išvados, kad šis tikslas gali būti pasiektas tik esant griežtiems išsivysčiusių šalių teisiniams įsipareigojimams, ir 1997 metais Kiote (Japonija) išsivysčiusių pasaulio šalių atstovai iškėlė konkretų tikslą 2008 – 2012 metais sumažinti klimato atšilimą veikiančių dujų emisijų kiekį vidutiniškai 5,2 proc., palyginti su 1990 metų lygiu [1]. Šiuo pagrindu ES buvo pradėtas visokeriopas atsinaujinančių energetikos išteklių ir Kioto protokoluose nustatytų tikslų siekimo skatinimas. Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad tokiu pagrindu priimtų teisės aktų tinkamą ir efektyvų įgyvendinimą ypač ribojo ir riboja visų pirma politinė ekonomika, ekonominiai rodikliai, nustatyti įkainiai, energetikos ištekliai ir kt., o kita vertus, dar neištobulinta, trumpalaikė (vos dešimtmetį gyvuojanti) praktika.
Nowadays, a change of climate is a global issue. According to the fact that the sector of energetics emits the major part of CO2, the solution of problems related to climatic change is a concurrent of all countries' energetics policy. Now, European Union (further called-ES), the Republic of Lithuania (further called-LR) and other countries of the world (though not all) are obligated to contribute to discontinuation of global warming of the atmosphere,and they have to prompt renewal of energetics resources. There was accepted convention of general climactic change by the United Nations in 1992 in Rio de Janeiro (Brazil), where industrial countries of the world posed the aim to stabilize the amounts of greenhouse gas. After some time these countries came to a conclusion that this objective can be achieved only when the developed countries have strict juridical obligations.According to this,in 1997 in Kiot (Japan) the representatives of the developed countries raised the specific objective to reduce the amounts of greenhouse gas in 2008-2012,which affects global warming,on the average of 5,2% comparing with the level which was in 1990. According to this reason,manifold encouragement of the objectives,which were established in Kiot's protocol,and shifting energetics reservours began in ES.However,the main problem is that the effective and suitable implementation of law instruments,which were accepted according to the base,is and was limited by political economy, economical rate, fixed tariff,energetics resources and others.