Džeromas Seimūras Bruneris ir Džonas Diujis: pažinimo ir patyrimo jungtys

Esė analizuojamas Džeromo Seimūro Brunerio (Jerome Seymour Bruner) ir Džono Diujo (John Dewey) požiūris į aplinką, kurioje vyksta ugdymosi procesas, lyginamas konstruktyvizmo filosofijos krypties – pozityvizmo ir pragmatizmo – klasikų požiūris į ugdymą. Šie mokslininkai augo ir kūrė toje pačioje amerikietiškoje švietimo sistemoje, priešinosi to meto esančiai bihevioristinei ugdymo filosofijai, ieškojo naujų idėjų, tarkim, kaip mokytis iš patirties, per praktiką, kaip prasmingą veiklą nukreipti į mokymą(si), taip pat reformavo to meto švietimo sistemą. Atsižvelgiant į šiandienos aktualų – įtraukųjį – ugdymą, galima teigti, kad Dž. S. Brunerio idėjos – aktyvus mokinio mokymasis, spiralinis mokymasis ir pastoliavimas – yra aktualios ir prasmingos. Dž. Diujo mokykla – atvira, demokratiška, leidžianti skleistis ir augti kiekvienam, – turi būti „gyva“ tam, kad mokiniai išmoktų spręsti savo ar visuomenės problemas, su kuriomis susiduria ir mokykloje, ir už jos ribų. Čia prasmingai siejasi ir Marijos Lukšienės išsakytas teiginys, kad reikia kurti atvirą žmogų, o per jį – atvirą kultūrą. Kultūros ir žmogaus atvirumas neatskiriamas nuo demokratiškumo (Lukšienė, 2013).

The essay analyses Jerome Seymour Bruner’s and John Dewey’s approach to the environment in which the educational process takes place, comparing the classical approaches to education of the constructivist philosophical trends of positivism and pragmatism. The scholars examined grew up and worked within the same American educational system, resisting the biheuristic educational philosophy of the time, seeking new ideas such as learning from experience, learning through practice, establishing a direction of meaningful activity towards learning; reforming the educational system of the time. In the context of today’s relevance - inclusive education - J.S. Bruner’s ideas - active student learning, spiral learning and pastolisation are relevant and meaningful. Dewey’s school - open, democratic, allowing everyone to flourish and grow - needs to be ‘alive’, so that students learn to solve problems of their own and of society in general, which arise within and beyond the schoo’s premises. This is the point at which Luksienė’s statement about how we need to create an open person and, through him, an open culture, ties in. The openness of culture and the openness of the person is inseparable from democracy (Luksienė, 2013).