Duomenų bazių sui generis teisių apsauga skaitmeniniame amžiuje: pokyčiai Lietuvos teisėje
| Date |
|---|
2024 |
Internete viešai prieinamų duomenų rinkimas ir panaudojimas yra neatsiejamas nuo skaitmeninės visuomenės. Surinktų duomenų panaudojimas naujiems inovatyviems produktams kurti jau tampa įprasta praktika, kuri teikia ir ateityje teiks tik dar daugiau naudos įvairioms verslo sritims. Todėl visuomenė, duomenų kūrėjai ir verslo įmonės, siekdami veikti sąžiningai ir gerbti vieni kitų interesus, privalo laikytis aiškių duomenų rinkimo internete ir jų panaudojimo taisyklių. Vienas iš šios srities Europos Sąjungoje elementų, skirtų investicijoms į duomenų bazių kūrimą, tobulinimą paskatinti ir informacijos rinkai plėtoti, yra duomenų bazių sui generis teisių apsauga. Visgi šis teisės institutas Lietuvoje vis dar mažai kam žinomas, o jo taikymo praktika Lietuvos teismuose nėra pakankamai išplėtota. Šio straipsnio tikslas – atskleisti duomenų bazių sui generis teisių apsaugai taikyti būtinas sąlygas, kurios įtvirtintos ne tik teisės aktuose, bet ir teismų, ypač Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, praktikoje. Kadangi taikant duomenų bazių sui generis apsaugą esminis vaidmuo tenka konkretų ginčą nagrinėjantiems teismams, šiame straipsnyje detaliai analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-469/2024 ir jos reikšmė duomenų bazių sui generis teisių apsaugos būtinųjų sąlygų kontekste.
The collection and use of publicly available data on the Internet is an essential component of the digital society. The utilisation of collected data to produce innovative goods is already becoming regular practice, and it has and will continue to have multiple applications for various business domains. As a result, in order to operate honestly and protect each other’s interests, the public, data providers and corporations must all follow explicit norms for data gathering and usage on the Internet. The protection of sui generis rights in databases is one of the aspects in this field in the European Union, which is intended to stimulate investment in the construction and enhancement of databases as well as the development of the information market. However, this legal institute is still rarely recognized in Lithuania, and its application in Lithuanian courts is not extensively developed. The purpose of this article is to reveal the necessary conditions for the protection of sui generis rights in databases, which are established not only in applicable laws, but also in the practice of courts, in particular the Court of Justice of the European Union. Since, in applying the sui generis protection in databases, the courts examining a specific dispute play an essential role, this article analyses the ruling of the Lithuania’s Supreme Court of 15 February 2024 in civil case No. e3K-3- 42-469/2024 and its significance in the context of the necessary conditions for the protection of sui generis rights in databases.