Apkaltos labirintai ir konstitucinių pokyčių idėjos
| Date |
|---|
2024 |
Situacija, kai Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 25 d. padarė išvadą, kad Seimo narys Remigijus Žemaitaitis šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką, o šis atsisakė Seimo nario mandato ir sulaukė sėkmės 2024 m. Seimo rinkimuose, kelia daug diskusijų, ar tinkamas yra Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas modelis, pagal kurį tokia Konstitucinio Teismo išvada nėra galutinis apkaltos proceso sprendimas konstitucinės sankcijos taikymo aspektu. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos modelis jungia politinės (Seimo) ir teisminės (Konstitucinio Teismo) valdžios įgaliojimus. Konstitucinio Teismo aktuose konstitucinė apkaltos doktrina buvo formuojama atskleidžiant politikų – Prezidento, Seimo narių – konstitucinės atsakomybės klausimus. Apkaltos institutas Lietuvoje, kurio taikymo pradžia yra susieta su prezidento apkalta, tapo plačiai taikomas. Viename paskutiniųjų Konstitucinio Teismo aktų, skirtų apkaltos klausimams, 2024 m. balandžio 25 d. išvadoje, Konstitucinis Teismas plėtojo konstitucinę doktriną, akcentuodamas Seimo nariui iš Konstitucijos kylančią pareigą nepažeisti Konstitucijos nuostatų naudojantis informacijos laisve, taip pat pabrėžė esminius kriterijus, skirtus apkaltos procesui atriboti nuo Seime vykstančios apkaltos aspektu preliminarios parlamentinės procedūros. Apkalta, kaip vienas iš moderniųjų konstitucinės atsakomybės institutų, yra grindžiama istorinėmis tradicijomis. Per ilgą istorinį apkaltos, kaip konstitucinės atsakomybės instituto, raidos laikotarpį susiformavo skirtingų praktikų, o dėl apkaltos pagrindų ir proceso įvairovės sudėtinga formuoti bendrą šio instituto sampratą. Straipsnyje analizuojamas Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos modelis, jo keitimo galimybės kitų valstybių apkaltos praktikos kontekste, pabrėžiama, kad jis iš esmės tapo Seimo narių konstitucinės atsakomybės institutu ir tuo yra tam tikra prasme išskirtinis.
The conclusion of the Constitutional Court of 25 April 2024 that a Member of the Seimas, Remigijus Žemaitaitis, had committed a gross violation of the Constitution and breached the oath of a Member of the Seimas, which was followed by the subsequent resignation by that Member of the Seimas of the parliamentary mandate and his later success in the election of the Seimas in 2024, has sparked considerable debate whether the model enshrined in the Constitution of Lithuania is appropriate. In particular, this debate has centred on the fact that, under this model, the Constitutional Court’s conclusion that a person has grossly violated the Constitution does not constitute the final decision in the impeachment process in terms of the application of constitutional sanctions. The impeachment model consolidated in the Constitution of Lithuania integrates the powers of both political and judicial authority, i.e. the Seimas and the Constitutional Court. In its rulings, the Constitutional Court has developed the constitutional impeachment doctrine by revealing issues linked to the constitutional responsibility of political officials, including the President of the Republic and Members of the Seimas. The impeachment mechanism in Lithuania, which was first applied in the impeachment of a President of the Republic, has since become widely used. In one of its most recent acts on impeachment matters, i.e. the conclusion of 25 April 2024, the Constitutional Court further developed the constitutional doctrine, emphasising the constitutional duty of a Member of the Seimas to respect the provisions of the Constitution when exercising the freedom of expression. The Constitutional Court also highlighted key criteria for distinguishing the impeachment process from the preliminary parliamentary procedure conducted in the Seimas before the parliament adopts a decision to start impeachment proceedings. Impeachment, as one of the modern legal institutions of constitutional responsibility, is based on historical traditions. Over the long historical development of impeachment as a constitutional responsibility mechanism, diverse practices have emerged, resulting in a variety of grounds and procedures for impeachment and thus making it difficult to establish a uniform concept of this legal institution. This article examines the impeachment model enshrined in the Constitution of Lithuania, explores the possibilities for its amendment in the context of impeachment practices in other states, and highlights the fact that, in essence, it has evolved into an instrument of constitutional responsibility primarily applicable to Members of the Seimas, which makes it somewhat unique in this regard.