Faktoringo samprata ir jo teisinė prigimtis
| Date |
|---|
2005 |
Straipsnio pirmojoje dalyje, remiantis doktrina, tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, analizuojama faktoringo samprata. Pateikiama ekonominė faktoringo samprata, kuri nedaug kuo skiriasi nuo vartojamos faktoringo sampratos teisės doktrinoje. Tai paaiškinama išskirtiniu faktoringo santykių ekonominiu pobūdžiu. Kartu su faktoringo samprata išskiriami ir jos elementai bei formuluojami pagrindiniai faktoringo požymiai. Antroji straipsnio dalis skirta faktoringo teisinei prigimčiai bei faktoringo santykiui su panašiais teisiniais santykiais nagrinėti. Straipsnyje autorė laikosi nuomonės, kad faktoringo sandorio pagrindas yra cesija, iš kurios jis kildinamas ir kuri laikytina esminiu faktoringo elementu. Straipsnyje taip pat keliama faktoringo sutarties savarankiškumo problema. Tai susiję su tuo, kad faktoringo sutartis yra daugialypė ir ilgą laiką, iki šios sutarties teisinio reglamentavimo atsiradimo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), Lietuvoje buvo sudaroma kaip mišri sutartis – įstatymuose nenumatyta, bet jiems neprieštaraujanti. Faktoringo sutartis turi specialų teisinį režimą, tačiau yra glaudžiai susijusi su panašiomis sutartimis, kurie reglamentuojami CK: pirkimu–pardavimu, paskola (kreditu), komisu, pavedimu, laidavimu, atlygintinų paslaugų teikimu. Straipsnyje daroma išvada, kad ir teisiškai apibrėžus sutartį CK minėtas sutartis reglamentuojančios normos faktoringo santykiams gali būti taikomos subsidiariai, tiek, kiek tai neprieštarauja faktoringo sutarties esmei.
The article formulates the definition of factoring through analysis of law doctrine as well as national and international law. The economical concept of factoring is very close to legal and that is because of the economical nature of factoring contract. While defining the concept of factoring the article also distinguishes the main elements as well as essential features of the concept. The article goes on with analysis of the differences between factoring and financing by assignment of receivables. The second part of the article deals with the legal nature of factoring and its relationship with other similar legal structures. The author takes the view that the foundation of the factoring agreement is the assignment, from which the factoring actually derives. When dealing with the question whether the factoring is a separate type of the assignment, the author is of the opinion that factoring may not be considered a type of the assignment as the assignment is only one of the elements, albeit essential, of the factoring agreement. Thus, the legal regulation of the assignment (cession) of the Civil Code of the Republic of Lithuania should be applied subsidiary to the factoring legal relations. The article raises the problem of the autonomy of the factoring contract. This issue is related with the manifold nature of factoring contract – for a long time, until the legal regulation of factoring as a separate kind of contracts was included in the Civil Code of the Republic of Lithuania, the factoring contact was concluded as mixed agreement, i.e. as not provided in laws, but not contradicting to them.