Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nuostatų taikymas teismų praktikoje
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Straipsnyje analizuojamos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto nuostatų taikymo teismų praktikoje problemos. Šio instituto svarbą bei aktualumą rodo tai, kad paskutiniu metu Lietuvos Respublikos Seime buvo svarstomos net trys baudžiamojo įstatymo pataisos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo taikymo sąlygų, kol galiausiai 2010 m. birželio 15 d. įstatymu buvo priimta nauja Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) redakcija. Tačiau daugiausia problemų tiek teismams, tiek proceso dalyviams, o ypač kaltinamajam ir nukentėjusiajam, kyla dėl baudžiamojo proceso įstatymo spragų. Taip pat straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylos nutraukimas bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje neišnagrinėjus jos iš esmės pažeidžia nukentėjusiojo ir kaltininko teises, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Be to, straipsnyje keliama problema, koks procesinis dokumentas turėtų būti priimtas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygas, nes Baudžiamojo proceso kodeksas to nereglamentuoja, ieškoma paralelių su nuosprendžiu, kuriuo atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės nutraukiama byla (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Kita ne mažiau aktuali problema, iškylanti teismams taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą, yra civilinio ieškinio išsprendimas. Autorė siūlo, kaip galėtų būti tobulinamas baudžiamojo proceso įstatymas, kad būtų išspręstos minėtos procesinės problemos.
So the court applies the provision of the law. This provision makes it difficult to seek acquittal in particular cases. Terms of limitation in different cases occur in various stages of criminal procedure: in pre-trial procedure, and in court hearing. The author explores the situation arising in cases when terms of limitation occur in pre-trial investigation. The author criticizes the provisions of the law allowing the prosecutor to close the case due to the terms of limitation. Terms of limitation are bound to the category of offence. There are terms of limitation of different lengths due to the crimes of different severity. The more severe the crime, the longer the term of limitation. However, at the starting stage of investigation it is difficult to precisely qualify the offence. So mistakes can be made, when a more severe crime is qualified as less severe and provisions of the Statute of Limitations are being applied. The author suggests that during court hearings the case judge can decide on the decision, because the decision to close the case during the pre-trial investigation does not conform to the principle of fair trial. The second problem exploited in the article concerns the kind of judgement that the court passes due to the terms of limitation. The problem is that in case of closing the period of limitation, the court passes not a sentence, but another kind of act that is not equal norcomparable to a sentence. Thus, the court is not able to resolve a whole range of questions, for instance, the issue of the civil damage awards. The situation is even worse when a decision to apply the provisions of the Statute of Limitations is taken not by a court, but by a prosecutor. The author has come to the conclusion that only the court should be entitled to decide on applying the provisions of the Statute of Limitations and then pass a sentence comparable to a sentence in case of remission from [...]