Ginkluotųjų pajėgų konstitucinė paskirtis ir panaudojimo ribos valstybės saugumui užtikrinti
Kauno kolegija |
| Date |
|---|
2014 |
Reikia pastebėti, kad ginkluotosios pajėgos pasitarnauja karinei valstybės gynybai nuo iš išorės gresiančios atakos, kurios, kiek j i susijusi su valstybės teritorija, vien tik policijos pajėgomis atremti nėra galimybės, todėl kariuomenės panaudojimas tampa neišvengiamas. Policijos funkcijos yra Įdek kitokios - policija saugo valstybės vidaus teisinę tvarką ir ramybę nuo pažeidimų ir padeda išvengti pavojų, t. y. policija vykdo baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamas veikas. Tarptautinio terorizmo iššūkiai ir ypatingai dabartinės valstybių saugumo tendencijos sudaro poreikį išsiaiškinti ginkluotųjų pajėgų užduotis valstybės (tiek vidiniam, tiek ir išoriniam) saugumui užtikrinti. Todėl šiame straipsnyje bus analizuojamos mokslinės bei konstitucinės doktrinos dėl ginkluotųjų pajėgų konstitucinės paskirties, o taip pat jų panaudojimo ribų valstybės vidiniam ir išoriniam saugumui užtikrinti. Su tuo glaudžiai susijęs klausimas, koks yra konstitucinis atribojimas tarp karinės gynybos, kaip išorinio valstybės saugumo garanto, paskirties ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ne gynybai, garantuojant vidinį valstybės saugumą.
Challenges of international terrorism and in particular the current trends of national security constitute the need to figure out the tasks of armed forces both for internal and external security. Therefore in this article the scientific and the constitutional doctrines of the purpose of amend forces, as well as the use of armed forces outside the country in order to secure internal and external safety will be analyzed. This is closely related to the question, what are the constitutional distinctions between military defense as an external guarantor of national security, purpose and use of the armed forces not for defence, but to ensure the internal security of the state.