Įrodymų sampratos reglamentavimo baudžiamojo proceso kodekse trūkumai
Mykolo Romerio universitetas |
Date |
---|
2007 |
Straipsnyje nagrinėjama ir teisės teoretikams, ir teisės praktikams pastaruoju metu itin aktuali problema, kokie ikiteisminio tyrimo duomenys vadintini įrodymais baudžiamajame procese. Plėtojant temą buvo siekiama paanalizuoti, kokia moksline koncepcija turi būti remiamasi norint apibrėžti įrodymų sąvoką baudžiamojo proceso teorijoje bei galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse. Siekiama parodyti ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme vertinamų faktinių duomenų ryšį bei jų tapatumą ir abiejų šių sampratų reikšmę įrodinėjimo procesui. Šios kertinės įrodymų teisės sąvokos atskleidžiamos per baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą įrodymų požymių prizmę. Straipsnyje kritiniu požiūriu vertinama baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta įrodymų sąvoka, nagrinėjami kai kurie svarbiausi įrodymų požymiai. Tarp jų išskirtini šie: įrodymų gavimo leistinumo požymis arba, kitaip tariant, teisėtos įrodymų gavimo procedūros reikalavimas, jų sąsajumas su įrodinėtinomis aplinkybėmis bei duomenų vertinimo ypatybės. Šiuo aspektu parodoma, kad teisinė įrodymų reglamentacija galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse yra neišbaigta. Taip pat pateikiamas pasiūlymas, kaip vertėtų keisti įrodymų sąvoką Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje.
The main problem is that this point of view we have in valid criminal procedure code of Lithuanian Republic, but the theory of criminal procedure shows us the different way of the solving of this problem. It shows us, when we get the evidence and value it on restrict criminal procedure law rules: admissibility and relevancy, we could call it not only a data, but also the real evidence, with all the signs. The judge and also the public prosecutor use the same value criteria: admissibility and relevancy, self-confidence and the law, to admit that this data is also the evidence in the criminal case. So we should do the correction in criminal procedure code, where are done a lot of mistakes in the description of evidence and evidentiary procedure.